„Kaip galima leisti tokias knygas?!“ – piktinasi viena mamų forumo dalyvė. „Net žagtelėjau, kai beskaitydama dukrai pasaką radau šią citatą, nežinojau ką ir pridurti“, – antrino kita.
Anot leidyklos „Vaiga“ vadovo Vaidoto Gadliausko, knyga „Lietuvių pasakos apie žvėris, gyvulius ir paukščius“ paskutinį kartą leista 1999 metais. „Jeigu dabar leistume, tikrai neleistume tokių žodžių. Tuomet knygos sudarytojas ginčijo, kad tokie žodžiai vartojami. Negerai, aišku“, – sakė V. Gadliauskas, pridūręs, kad neplanuojama perleisti minėtos knygos.
Vaikų literatūros kritikas Kęstutis Urba taip pat tikina, kad šiuo atveju derėjo perdirbti minėtą pasakos ištrauką, nes ji nėra estetiška ir tinkama mažamečiams. Kita vertus, literatūrologas pabrėžia, kad iki šiol nėra susitarta dėl liaudies pasakų norminimo.
„Minėta citata – turbūt viena autentiškiausių lietuvių pasakose. Aišku, kad tokie žodžiai liaudies kalboje funkcionavo.
Kita vertus, tai nėra tie žodžiai, kurie turėtų įsirašyti į vaiko atmintį. Juos keisčiau“ – portalui lrytas.lt sakė K. Urba.
Tuo pat metu jis pabrėžė, kad literatūrologai ir tautosakininkai nėra iki galo išsiaiškinę, kaip pateikti, adaptuoti vaikams liaudies pasakas: „Bandžiau iš tautosakininkų išpešti, kiek galime ir turime išsaugoti autentiškumo. Bet riba tarp autentiškumo ir perdirbimo, stilizacijos yra subtili“.
Anot K. Urbos, dabar leidyklos yra visiškai laisvos, kontrolės dėl vaikų tekstų nėra, viską sprendžia redaktorius. „Tačiau tekstų vaikams redagavimas yra labai sudėtingas dalykas. Redaktorius turi nenučiuožti paviršiumi, jausti tautosaką, bet turi turėti ir pedagoginę nuojautą“, – įsitikinęs literatūros kritikas.
Paklaustas, ar pastaruoju metu vis kylančios aistros dėl tekstų vaikams nėra perdėto politkorektiškumo pasekmė, K. Urba pastebėjo, kad anksčiau tokių diskusijų dėl tekstų vaikams nebuvo. „Dabar kiekvienas tėvelis turi savo nuomonę, ir dažnai ta nuomonė yra spontaniška, ir vaikų yra įvairių. Tuo pat metu ir leidyklos ne visuomet pagrįstai užsipuolamos. Pavyzdžiui, buvo visiškai be pagrindo užpulta Kosto Ostrausko pjesė „Jūratė ir Kastytis“, – mano K. Urba.
Lrytas.lt jau rašė, kad rusakalbiams dėstantys vyresnės kartos mokytojai pasibaisėjo, kad paaugliams siūloma skaityti ne Maironio parašytą baladę „Jūratė ir Kastytis“, bet K. Ostrausko to paties pavadinimo pjesę, kurioje švelniai pašiepiamas ir pats Maironis. Pedagogai įsitikinę, kad kūriniui, kuriame „striuka, drūta kaip statinė“ Jūratė bando sugundyti Kastytį, o šis ją nuskandina, – ne vieta vidurinės mokyklos ugdymo programoje.
Leidėjas V. Gadliauskas taip pat pripažino, kad dabar daug kas keičiasi ir nebegalima rašyti, jog Raudonkepuraitė neša senelei ąsotėlį vyno. „Rašome, kad ąsotėlyje neša pieną, nes to reikalauja Alkoholio ir Tabako kontrolės tarnyba, nors prancūzai iš to tragedijos nedaro“.
O kokia jūsų nuomonė? Kaip vaizdžiai vaikų knygose derėtų aprašyti fiziologinius reiškinius? Ar žodžiai, kuriuos garsiai vartoja net ne kiekvienas suaugusysis, žaloja vaikus? O gal plečia jų akiratį ir turtina žodyną? Gal pasakų žodyno nederėtų vertinti pagal kasdienio gyvenimo normas? Kviečiame diskusijai!
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
