Ar galima dėl žmogaus teisių užmušti homofobą?

Tai jau panašu į isterišką barnį, kai besipešančios pusės nebesikalba, o rėkia pasiruošusios eiti „iki galo“. Vienam ringo kampe – „tobulų“ Vakarų karžygiai, matantys save šviesos, civilizacijos ir tolerancijos nešėjais, alsuojantys pasišlykštėjimu „sovietine“, „runkelių“, „atsilikusia“ ir „homofobiška“ (suprask – visiškai bjauria) Lietuva. Kitame – tradicinių vertybių sargai, pasiruošę neleisti „supuvusiems Vakarams“ „ištvirkinti Lietuvėlės“.

Taip, mes – homofobai. Bet tai nėra pasaulio pabaiga.<br>M. Kulbio nuotrauka iš archyvo
Taip, mes – homofobai. Bet tai nėra pasaulio pabaiga.<br>M. Kulbio nuotrauka iš archyvo
Daugiau nuotraukų (1)

Serenus

2013-07-09 12:37, atnaujinta 2018-03-04 19:23

Karas negailestingas ir besąlygiškas, pasirinkimas – arba/arba. Diskusija neįmanoma – bet kokia abejonė ar kritika – ir būsi mirtinu priešu: arba homofobine atgyvena, arba ištvirkėliu.

Iš pradžių būtų gerai suprasti, kad šioje situacijoje, kaip ir bet kuriame barnyje, nėra vien teisių ir vien neteisių. Taip taip – netgi susižavėję savimi, kupini teisuoliško pykčio žmogaus teisių gynėjai nėra angeliukai. Įsivaizduokite vidutinio amžiaus lietuvį. Ne prasigėrusį, ne agresyvų – tiesiog gerą, tvarkingą pilietį. Kokia 30 metų jis žinojo – kas ir kaip. Kad jei berniukas elgiasi kaip mergaitė – tai bus prastas vyras, o jei mergaitė švaistosi kumščiais – bus bjauri žmona. Kad jei suaugę žmonės painiojasi savo lytyje – tai jiems reikia specialisto pagalbos. O du vyrai lovoje – paprasčiausiai šlykštu.

Be pykčio, be deglų ir šakių – tiesiog žinojo. Žinojo, nes taip pasakė ne KGB, ne koks klierikas: tiesiog gavo tai su motinos (kuri žiaugčiojo išgirdusi, kad kažkur bernas su bernu laižosi) pienu, su rūsčiu tėvo paliepimu „neišsidirbinėk!“. O dabar staiga kažkas žiniasklaidoje su akivaizdžia panieka, akivaizdžiai žeminančiai aprėkia, kad mūsų tūlas pilietis – yra paskutinė sovietmečio atmata, Europos gėda ir praktiškai neandartalietis. Kad jis turi atgailauti, muštis vibratoriumi krūtinę ir eiti keliais aplink kokią „Žydrosios austrės“ (pamenate „Policijos akademiją?“) kaboką. Tiesiog todėl, kad dėl kažkokio nesusipratimo yra heteroseksualas ir tokių, o siaube, yra dauguma, ir jie nori gyventi taip, kaip gyveno – su panašiais į save.

Taip, mes – homofobai ir ksenofobai. Ir tokių – dauguma. Gal todėl referendumą buvo galima rengti dėl iš esmės ūkinio pastato statymo, bet šiukštu negalima paklausti tautos – norime mes nedangstomo homoseksualumo demonstravimo visais galimais būdais, ar ne. Negalima, nes labai aiškus atsakymas.

Ir grupė seimūnų, kurie nubėgo Europai skųsti savo tautos, liktų „ant ledo“... Kita aktyvistė visai neseniai prisiminė, kad katalikiška tradicija (taip reikia suprasti, kad visiškai atgyvenusi) atėjo į Lietuvą su ugniniu kryžiuočių kardu, grasinusiu pačiam tautos egzistavimui. Ironiška, bet tada krikščionybė buvo – pažanga ir „europinė kultūra“, kuriai užsispyrusiai priešinosi atsilikę pagonys...

Labai nesinorėtų, kad „Vakarų Europos geroji praktika“ vėl būtų skleidžiama ugnimi ir kalaviju, tiksliau, panaudojant valdžios prievartos aparatą – prisiminkime, už „priešiškumą“ LGBT nuteisti jau, atrodo, visų sluoksnių atstovai... Kartais atrodo, kad tuoj užsidegs tolerantiškosios inkvizicijos laužai...

Taip, mes – homofobai.

Bet tai nėra pasaulio pabaiga. Nes tai tiesiog tai, kaip mes gyvenam. Leiskite mums nemėgti to, ko mes nemėgstam, ir mėgti tai, ką mes mėgstam, ir mes nebūsim pikti. Nekiškit mums naujų idėjų per prievartą, ir mes su jomis apsiprasime. Jei tik atsikraustęs kaimynas nepradeda rengti triukšmingų paradų mūsų kieme išsikabinęs savo apatinius, mes anksčiau ar vėliau pakalbinam, pažiūrim, apsiprantam, o tada gal ir patys pasilinksminsim kartu – juk vieną akimirką net ir keistas tampa „savu“, o šventei – koks skirtumas, koks pretekstas...

Esu įsitikinęs, kad didele dalimi įtampa (o tai reiškia - ir drastiškos priemonės) visuomenės santykyje su „kitokiais“ atsirado būtent dėl arogantiško, bekompromisinio žmogaus teisių gynėjų tono. Nes kol kas – „žmogaus teisės“ Lietuvoje kažkodėl virto „LGBT teisėmis“. Ar tikrai viskas taip gerai su daugumos žmonių teisėmis, kad reikia taip draskytis dėl kelių procentų mažumos? Gal kai kiekvienas gyventojas gerai pajus, kad yra gerbiamas (visų pirma – tų tautos atstovų, kuriems patikėjo valdžią), kai supras, kad „žmogaus teisės“ – tai visų pirma – jo paties teisės – gal tada kalbos apie toleranciją nesukels tokios priešiškos reakcijos.

Taip, mes dar neišmokome to, ko Vakarai mokėsi kokius 60–70 metų. Juk dar 1952-aisiais Tiuringas, britų karo didvyris, neabejotinai išgelbėjęs tūkstančius gyvybių, buvo areštuotas už homoseksualius santykius ir turėjo rinktis – įkalinimas ar cheminė kastracija (1954-aisiais nusižudė)... Taip, tai buvo ne kur nors pasaulio pakraštyje – tai vyko Didžiojoje Britanijoje!

Galų gale – kam ieškoti taip toli ir taip seniai – 2005-aisiais Ispanijoje prieš homoseksualų santuokų įteisinimą pasirašė 700 tūkst. piliečių, o Prancūzijoje dešimtys tūkstančių nepritariančių homoseksualių šeimų teisei įsivaikinti vaikus marširavo ne kažkada, o 2013 metais. Šiemet. Kur jau ten keliems mūsų rėksniams...

Tad probleminės temos – visame pasaulyje. Ir tai, kad mes save lyginame – su Europa, o ne su kokiomis bananų respublikomis – neįtikėtinas mūsų pasiekimas. Galbūt mes ir blogiausi, bet geriausiųjų klube. Juk tai sunkiai ateinanti branda – visame pasaulyje. Branda, atsirandanti dėl savo vertės, savo saugumo suvokimo. Branda, kai saugumo ir pagarbos yra tiek daug, kad norisi ja pasidalinti – su visais, o ne dėl to, kad tave aprėkė („paauklėjo“) tas, kuris vakar dar pats taip pat elgėsi...

Taip, mes – kiek nepakantūs. Bet mes jau niekada nebebūsime tokie, kokie yra mūsų rytiniai kaimynai. Mes jau niekada nebegrūsime į kalėjimus – kitokių. Nes per daug dažnai patys buvome tų kitokių vaidmenyje – vien todėl, kad mylėjome savo Tėvynę, ir tai buvo ne „plačioji SSSR“, o šita mūsų mažoji Lietuva. Jėga mūsų prisiminimuose – svetima ir priešiška. Mūsų „jėga“ – tai tiesiog stovėti kartu. Daugių daugiausia – dainuoti kartu.

Tai imperinės valstybės gyventojai gali save tapatinti su policine jėga ir patriarchaline hierarchija – mes esame per silpni, per tingūs, per daug nulindę į save, kad mus sužavėtų iš tikro „tvirta ranka“.

O be to, mes jau per daug pasikeitėm.

Ne todėl, kad ant mūsų šaukė ir Berlyno festivaliu į veidą baksnojo. Mes pasikeitėm, nes pripratome būti laisvi. Sakyti, ką galvojam, daryti tai, ką laikome teisinga. Ir vietoje klausimo „ar galima“, tik patys sau gūžtelim pečiais – „o kodėl ne“. Dar šiek tiek – ir mes pradėsime dalintis šituo abejingumu – „darykit, ką norit, ne gaila“... Tik neskubinkit mūsų, nešaukit ant mūsų – kokie mes netikę, nes tada mes užsibarikaduosime kokiuose nors pilėnuose ir tegu viskas dega...

Mes jau per daug pasikeitėme. Mūsų nuomonė jau nebeišreiškiama vienos jėgos, mes jau nedainuojame pagal vieną melodiją. Mes prieštaringi ir valdomi emocijų, o ne ideologijos. Tradicinės vertybės? Juokiatės. Net nereikia žiūrėti į rinkimų rezultatus. Mes – mobiliakų, „veidaknygės“, prekybos centrų, kontrabandos ir padėvėtų popžvaigždžių tauta. Kokios dar „tradicijos“, iš kur?

Apie visokius paradus stabdančius klounus net kalbėti neverta – galima tik mėgautis „šou“. Prancūzai turi Le Peną, rusai – Žirinovskį, mes irgi – ne iš kelmo spirti!

Lygiai taip pat ne vietoje atrodo Katalikų bažnyčios pozicija. Net jei neskaičiuotume, kiek yra sistemingai lankančių mišias (o ne dėl mados surašyme pasivadinusių tikinčiais) – valstybinės religijos pas mus nėra. Kas pamiršo – gali paskaityti Konstituciją. Jei tingi visą – užtenka 43 straipsnio. Jei Bažnyčia būtų tokia įtakinga, kokia sakosi esanti – jai pakaktų iš altoriaus pasakyti savo poziciją, o toliau jau veiktų piliečiai. Dabar gi panašu, kad yra atvirkščiai – užmarštin einanti organizacija naudojasi proga sužaisti tautos daugumos homofobija, taip nemokšiškai užaštrinta pirmus žingsnius darančių žmogateisių gynėjų.

Galbūt tai ir vienija visus „antigėjus“ – tai išsikvėpusios jėgos, nebeturinčios kito patrauklumo – tik spekuliuoti į kampą įvaryta homofobija. Bet tai irgi – neduoda rezultatų – nes mūsų homofobija – tai ne agresyvus priešiškumas (kurį galima pakreipti savo reikmėm), o tik liaudiška „sarmata“ ir instinktyvus heteroseksualo atšlijimas (jei tai sunku suprasti - žodį „homoseksualas“ mintyse pakeiskite žodžiu „koprofagas“ ir suprasite apie ką tai). Bet tai – laikina.

Net ir dabar – jei paklaustumėme tūlo lietuvio – ko jis norėtų labiau – kad Lietuvoje nebūtų homoseksualų ar nebūtų korupcijos (galima suformuluoti paprasčiau – valdžią turinčių vagių) – kaip manote – ką jis atsakytų? Gėjai juk niekam nieko blogo nepadarė. Kaip ir lesbietės. Ar tie – neapsisprendę. O vagis valdžioje – jis mano kruvinus mokesčių pinigus savo švogerio firmelei nusuka. Ir su ta nuoskauda jokia homofobija nesusilygins.

Žinoma, visa tai – žodžiai. Mirtinai susipykę ir taip save į kampą įvarę – žodžių jau nebegirdi. Bet... nejau taip ir būsime „užsiraukę“ aklavietėje?

O gal galima padaryti pirmą žingsnį? Susitarti? LGBT galėtų pasižadėti nerengti eitynių – jei jau jos taip aitrina tautą. Nerengti – ne todėl, kad jiems „uždraudė“, o todėl, kad jie patys nenori. Būdami tolerantiški, suprantantys tautos nuotaikas ir pasirengę dialogui. Kokius trejus-penkerius metus nerengti.

Gal galėtų ir mūsų teisėjai atsikvošėti, prisiminti savo teisę interpretuoti ir apsiriboti pernelyg aršių komentatorių įspėjimu (nes įstatymo apie neapykantą selektyvumas daro daugiau žalos nei įstatymo nebuvimas). O mūsų Seimas mainais dar šiemet priimtų civilinės partnerystės įstatymą. Net jei jame ir nebus nė žodžio apie seksą – tiesiog – kad bet kurie du gyventojai galėtų pasakyti, jog jie yra susiję bendru ūkiu ir visiškai vienas kitu pasitiki. Kad galėtų pasiteirauti vienas apie kito sveikatą ligoninėje, kad paveldėtų be mokesčių, kad tiesiog turėtų juridinį įrodymą, kad jie – ne šiaip pažįstami.

O visiems tradicionalistams norėčiau priminti iš amžių glūdumos ateinančią „kompanionų“ ir „kompanionių“ instituciją. O jei norite ne tokių senų laikų – prisiminkite dešimtmečiais besitęsiančią bendrą nuomą, kai kambariokas ar kambariokė jau būdavo kaip brolis ar sesuo.

Tegu būna – civilinė partnerystė, tegu gali žmones būti „kartu“ įstatymo akyse, tegu pradžioje ir nepretenduodami į „šeimos“ statusą. O kas dedasi miegamame, ir ar apskritai, kas dedasi – tai jau nebe pašalinėms akims. Mūsų laukia euras, energetika ir ne visada geranoriški kaimynai – būkime geranoriški bent jau vieni kitiems...

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.