Vyresnėlė bevažiuojant užmigo, todėl liko su tėčiu lauke – vežimėlyje. O mane, išsiilgusią žmonių ir pirkinių, laimingą ir besišypsančią akimis nulydėjo parduotuvių link. Kadangi šiuo metu namuose auginu du mažus vaikučius, tai nuovargio pakanka, o laiko sau – labai trūksta. Todėl parduotuvių link tiesiog skriete nuskriejau.
Pirmiausia įsmukau į „Parkas outlet“ išparduotuvių centre esančią vaistinę ir kaip nudžiugau pagaliau radusi tinkamą kūdikėliui apsaugos kremą nuo saulės, tegul ir kainuojantį pusšimtį litų.
Kol pasikonsultavau su vaistininke ir pirkau, sūnelis pradėjo niurzgėti. Matyt, praalko, o gal reikėjo pakeisti sauskelnes. Tad neskubėdama parduotuvių plane susiradau Mamos ir vaiko kambarį ir nukeliavau link jo. Tačiau kambarys buvo užrakintas.
Aš spaudžiau ir spaudžiau iškvietimo mygtuką, esantį prie durų. Deja, nebuvo jokios reakcijos ir durys neatsivėrė. Jau pradėjau dairytis į lubose kabančią vaizdo kamerą. Pamaniau: „Gal reikia mojuoti, kad kas ateitų?“ Nieko, tyla.
Vaikelis buvo dar pakankamai ramus, tačiau jau buvo girdimas pažįstamas praalkusio niurzgėjimas. Apsisukau ir nuėjau ieškoti kažko, kas pagelbėtų man su šiuo reikalu.
Kūdikėlis kiek nurimo, ta proga užėjau į kojinių parduotuvę, radau sau labai patinkančias kelnes. Kol atsiskaitinėju banko kortele, vaikutis žaidė vežimėlyje su mano rankine. Kai atsisukau – ant vaikelio kelių rankinės nebebuvo!
„O, Dieve, pavogė!“ – sušukau. Praeiviai gailiai palinksėjo galvomis. Tik viena jauna pora griebėsi padėti. Moteris paskolino savo mobilųjį telefoną (maniškis liko rankinėje), kad galėčiau paskambinti vyrui. Rankos drebėjo, raminau vėl kreksintį kūdikį, o galvoje sukosi padrikos mintys. Raminausi vien tuo, kad bent piniginė liko mano rankose.
Moteris, paskolinusi telefoną, pasakė, kad, rodos, matė įtartiną asmenį, besisukiojantį apie vaiko vežimuką, kol pirkau. Abi nuskubėjome prie apsaugos posto, kuris yra priešais kojinių parduotuvę.
Beldžiau į poliarizuotas stiklines duris. Nieko, tyla. Galvojau, gal vaizdo kameros nufilmavo vagį ir pavyktų operatyviai jį pavyti? Deja, kaip ir prie Mamos ir vaiko kambario, pagalbos nesulaukiau.
Apsaugos darbuotojų durys taip ir neprasivėrė. Vaikas darėsi vis neramesnis (juk nepažindytas). Aš nebeišlaikiau ir apsiverkiau. Skolintu telefonu pagaliau prisiskambinau vyrui ir papasakojau apie bėdą – vagystę.
Vyras ramino ir sakė, kad eina pas mane. Supratusi, kad prekybos centro apsaugos darbuotojų neprisikviesiu, paleidau man padėti pasirengusią porą ir ėjau išėjimo link.
Staiga žvilgtelėjau atidžiau į vaiko vežimėlį ir, o dangau, pamačiau, kad rankinė ne pavogta, o įkritusi giliau į vežimuką. Vaikelis bežaisdamas įstūmė su kojytėmis. Lengviau atsikvėpiau, paskambinau vyrui, nuraminau ir pasakiau, jog bandysiu dar eiti pažindyti sūnelį, gal dabar pavyks.
Dar sutikau bėdoje man padėjusią porą ir visi pasidžiaugėme, kad rankinė atsirado. Nors esmė nepasikeitė – įvykus tokiam nemaloniam įvykiui, net su kūdikiu ant rankų mama nesulauks jokios pagalbos.
Grįžau prie tualetų ir tikėjausi jau rasti atidarytą Mamos ir vaiko kambarį. Į paprastą tualetą eiti negalėjau ne tik dėl visiškai nepritaikytos aplinkos kūdikėlio priežiūrai, bet ir dėl akinamai ryškios neoninės šviesos, kuri kenktų mažylio akims.
Vis dėlto situacija kartojosi: spaudžiau mygtuką, niekas neatidarė. Staiga prisiminiau kojinių parduotuvės pardavėjos žodžius, kad šis kambarys būna nuolat užrakintas. Kad pačiai reikia ieškoti valytojos po visą prekybos išparduotuvių kompleksą.
Nelengva tai daryti su verkiančiu kūdikiu ant rankų. Galiausiai man pasisekė – pamačiau ateinančią valytoją! Nudžiugau, paprašiau įleisti į tą užburtą kambarį – man reikia pažindyti kūdikį. Valytoja skėsčiojo rankomis, spaudė iškvietimo mygtuką, galiausiai sumanė, kad gal ten kas nors yra ir pasakė: „Laukite.“ „Kas ten gali būti?“ – pamanau. Juk ten patekti, kaip pasirodo, yra misija neįmanoma!
Valytoja nuėjo ieškoti pagalbos ir tik po penkių minučių, o gal ir daugiau, pasirodė apsaugos darbuotojas. Scenarijus tas pats: maigė iškvietimo mygtuką, kalbėjosi per raciją su kažkuo, o tas „kažkas“ irgi neįveikė durų užrakto. Ėjo kalba apie kažkokius durų taisymus, o mano penkių mėnesių sūnelis jau aiškių aiškiausiai verkė iš alkio.
Mamos širdis neatlaikė. Pasakiau apsaugos darbuotojui, kad mano vaikas daugiau neištvers nemaitintas. Apsisukau ir ramindama kūdikį lėkiau koridoriais vaistinės link. Pirma galvon šovusi mintis buvo tokia – vaistinėje pirkau brangų kremą, gal ten leis kur nors atsisėsti kamputyje ir ramiai pažindysiu vaiką.
Deja, kokia aš naivi... Ta pati vaistininkė tik suraukė antakius išgirdusi mano prašymą ir atkirto: „Ne, ne, čia negalima! Ten vaistai, ten jūsų neįleisiu. Apie savo kėdę, stovinčią kamputyje net neužsiminė... Priblokšta išėjau iš vaistinės.
Beviltiškai blaškiausi koridoriais dar vis turėdama vilties rasti vietelę mums su sūneliu. Prieš akis – vaikų prekių parduotuvė! Ir suolelis joje! Kaip tik tuščia, nėra žmonių. Tačiau ir čia į mane pažiūrėjo kaip į ufonautą ar asocialų asmenį ir kirto kaip kirviu: ne čia negalima, nėra kur ir panašiai.
Išėjau jau visai sugniuždyta. Atsisėdau priešais tą parduotuvę viešajame koridoriuje ant suolelio, prasisegiau marškinėlius, liemenėlę, priglaudžiu savo alkaną vaiką ir pagaliau pradėjau žindyti. Žindžiau viešai, tuo greičiausiai piktindama ir gąsdindama praeivius.
Sūnelis rimo, o aš sužeista širdimi supratau vieną – kad atėjusi apsipirkti su kūdikiu šiame išparduotuvių centre pasijaučiau blogiau nei būčiau atėjusi apsipirkti su šuniu. Iš visur buvau išprašoma, nepageidaujama, niekur neįleidžiama. Nejaugi vaiko žindymas yra kažkoks atgrasus veiksmas? Nejau sovietmečiu taikomas požiūris į žindymą, kaip į visiškai šalutinį reiškinį, gajus iki šiol?
Kaip ten bebūtų, tą penktadienio popietę pasijaučiau visiškai sugniuždyta. Išėjusi iš prekybos centro įkvėpiau gaivaus oro ir supratau, kad mano patogus apsipirkimas su vaiku tebuvo iliuzija. Man teko patirti žiaurią mūsų visuomenės realybę ir šaltą it akmuo požiūrį į mamą ir jos vaiką.
***
„Parkas outlet“ direktorė Vida Miškinienė:
„Mūsų išparduotuvių centre yra Mamos ir vaiko kambarys. Tiesa, jis nuolat būna uždarytas, kad jame būtų galima palaikyti švarą ir tvarką. Tačiau šio kambario duris nuolat stebi vaizdo kamera, ir apsaugos darbuotojai visuomet pasiruošę jas atverti, kai tik yra reikalas. Pirmą kartą nutinka, kad žindyvė negali patekti į Motinos ir vaiko kambarį.“
„Baby city“ komentaras:
„Pagal laiško turinį suprantame, kad dviejų vaikų mamytė lankėsi „Outlet“ parko prekybos centre, o mes įsikūrę atskirame pastate ir neturime apsaugos kamerų. Mes turime Mamos kambariuką, tačiau jis yra kartu su tualetu, yra pervystymo stalas ir kėdė mamai pamaitinti vaikelį, jis niekada nerakinamas.“
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
