Dar prieš galutinį 2012 m. lapkričio 30 d. teismo sprendimą, pripažinusį, kad Andrius Ūsas niekuo nekaltas, prezidentė 2012 m. gegužės 20 d., būdama Amerikoje pareiškė, kad „kaltos yra abi pusės“ (taigi ir A. Ūsas). Aišku, kad tai buvo neregėtas spaudimas teismui, dar nepasibaigus nagrinėjamai bylai.
Dar vienas akibrokštas: prezidentės iniciatyva(!) įvykęs pokalbis su N. Venckiene, kurios metu, pasak N. Venckienės, „kalbėjom apie bylą, prašiau gal galėtų kažką padėti(!)“ – vėlgi siaubingai kertasi su teisinės valstybės principais. Beje, prezidentė tikrai atsiliepė į N. Venckienės prašymą, tai liudija ir iš šiame straipsnyje primenami faktai.
Atrodė, kad teismams įrodžius, kad jokios pedofilijos nebuvo ir dar įtikinamiau – N. Venckienei pabėgus nuo teisingumo iš Lietuvos, tokiu veiksmu netiesiogiai patvirtinus jos pačios kaltę, prezidentė turėjo atsiprašyti tautos už savo klaidingą poziciją ir šios temos, pavyzdžiui, vis dar nesibaigiančios N. Venckienės bylos daugiau nekomentuoti. Deja, neseniai vykusioje spaudos konferencijoje prezidentė, berods, trečią kartą „susimovė“.
Iš pradžių priminsiu pirmuosius kartus. 2010 m. lapkričio 17 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo posėdyje buvo paskelbta nutartis, jog mažametės mergaitės tvirkinimu kaltinamam A. Ūsui nutraukta baudžiamoji byla dėl jo mirties.
Paskelbus nutartį, posėdyje dalyvavusi Kauno apygardos teismo teisėja Neringa Venckienė prapliupo keiksmais Panevėžio teisėjams: „Čia ne pabaiga. Aš netylėsiu ir tuo niekas nesibaigs, jūs pamatysite, praeis du, trys, penki metai ir viskas išlįs. Tegul jie negalvoja, kad jie čia dabar užgesino viską, būdami korumpuoti, kyšininkai ir iškrypėlių klaną dengdami, čia taip nebus“. Neatsiliko ir jos motina Laimutė Kedienė: „Čia nė vieno teisėjo nėra, čia trys banditai atėjo ir paskaitė nutartį“. Už šiuos žodžius ji jau susilaukė teismo bausmės. Viešas užgaulus teisingumą vykdančio teismo pažeminimas yra kodifikuotas BK 232 str. Šis straipsnis ne tik saugo teismų ir teisėjų garbę, gina juos nuo viešo pažeminimo ar niekinimo dėl jų veiklos vykdant teisingumą, bet ir saugo visą teisingumo sistemą nuo jos diskreditavimo. Dėl minėtų N. Venckienės pasisakymų pagal Teisėjų tarybos teikimą N. Venckienei buvo iškelta drausmės byla ir 2011 m. balandžio 18 d. Teisėjų garbės teismas už elgesį nesuderinamą su teisėjo pareigomis, pasiūlė Prezidentei N.Venckienę atleisti iš pareigų.
Ką atsakė prezidentė į Teisėjų garbės teismo siūlymą? Prezidentė atsisakė atleisti N. Venckienę iš teisėjos pareigų, aiškindama taip: „Teisėjos pasisakymai nederami ir garbės teisėjų bendruomenei nedaro, tačiau Teisėjų garbės teismo siūloma sankcija neadekvati teisėjos prasižengimui. Už pasisakymus atleidinėti iš darbo... Tik už žodžius aš nieko neatleidinėju“.
Beje, už tuos pačius pasisakymus, anot prezidentės „žodžius“, N. Venckienei dabar jau gresia ir baudžiamoji atsakomybė – dveji metai nelaisvės, nors prieš porą metų prezidentė juose nieko blogo neįžvelgė.
Kėdainių teismas savo 2011 m. gruodžio 16 d. sprendimu patvirtino, kad „yra pagrindas atstatyti prigimtinę vaiko ir motinos teisę gyventi kartu. Sprendimą perduoti vaiką vykdyti skubiai“. BK 245 str. sakoma: „Tas, kas nevykdė teismo sprendimo, nesusijusio su bausmėmis, padarė baudžiamąjį nusižengimą ir baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu“. O CPK 764 str. paaiškina: „Priverstinai perduodant vaiką, policijos atstovai pašalina kliūtis sprendimui įvykdyti“.
Tačiau N. Venckienė tuomet įžūliai atkirto, kad globojamos mergaitės niekuo nekaltinamai motinai niekada neatiduos. Ką į tokį teisėjos akibrokštą atsakė prezidentė? 2011 12 29 prezidentės spaudos tarnyba išplatino prezidentės pareiškimą: „Vykdant priimtą teismo sprendimą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, prievartos naudojimas – netoleruotinas“. Tai kas tuomet aukščiau – prezidentės žodžiai ar Lietuvos įstatymai? Jei įstatymai, tai prievarta ne tik galima, bet ir būtina, kai susiduriama su agresyviu teisėjos(!) nepaklusnumu teismo sprendimams.
Nepraėjus nė mėnesiui, 2012 01 12 prezidentė pakeitė plokštelę: „Kiek žinau, ponia Venckienė vykdo teismo sprendimą“, nors mergaitė, kaip puikiai atsimename, tuo metu nepriartėjo prie mamos nė vienu centimetru. Toks tvirtinimas prilygo įrodinėjimui, kad juoda yra balta. Aišku, kad N. Venckienė kaipmat pasigavo šį prezidentės vertinimą ir mėgavosi juo iki pat 2012 05 17, kai mergaitė priverstiniu būdu iš globėjos (tiksliau pagrobėjos) buvo atimta.
Būtent tą dieną prezidentė susilaukė ir, matyt, tiesiogiai jai adresuotų teisėjos N. Venckienės žodžių: „Čia išgamos, čia iškrypėliai užvaldė valstybę“. Europoje tokie neapykantos kupini pareiškimai savo šalies valdžiai iš valstybės pareigūno lūpų būtų neįsivaizduojami. Tačiau prezidentė – aukščiausia šalies valdžios atstovė iš jos paskirtos valstybės pareigūnės lūpų išgirdusi išgamos ir iškrypėlės įvardijimus, nematė jokio reikalo už šiuos žodžius net įsižeisti.
Ji N. Venckienę vis tiek laikė teisėjos pareigose, kol ši daugiau nei po mėnesio 2012 birželio 27 d. pati parašė atsistatydinimo pareiškimą. Jame ji dar kartą pareiškė esanti „giliai įsitikinusi“, kad šalies teisinė sistema yra „morališkai ir teisiškai žlugusi bei nusikalstama(!)“. Nežiūrint šio „atsisveikinimo“ antausio Lietuvai, prezidentė 2012 m. liepos 2 d. leido N.Venckienei iš pareigų pasitraukti pakankamai solidžiai – savo noru.
Po vėlesnių įvykių – Seimo pritarimo prokurorų prašymui panaikinti N. Venckienės teisinę neliečiamybę, patraukti ją baudžiamojon atsakomybėn, suimti ar kitaip suvaržyti laisvę, atrodė, kad nepridengtas prezidentės simpatijų rodymas N. Venckienei pagaliau baigsis. Deja, ne. Praeitą savaitę – 2013 07 10 prezidentė pareiškė, kad teisėsauga N. Venckienės „ieško ne tam, kad kažką blogo padarytų, o tik tam, kad įteiktų pranešimą dėl atvykimo į teismą“.
Po tokių žodžių galima būtų manyti, kad N. Venckienės laukia nereikšmingas formalumas (kurio ji kažkodėl bijo kaip velnias kryžiaus!), o prezidentei užtikrinus, kad N. Venckienei nieko blogo neatsitiks, atrodytų, kad eksteisėja iš viso nekalta. Tarytum prezidentė nebūtų girdėjusi apie šešis baudžiamuosius kaltinimus N. Venckienei, tarp jų: „piktnaudžiavo vaiko atstovo teisėmis psichiškai gniuždydama vaiką“. Šis kaltinimas remiasi ne tik vaiko nuteikinėjimu prieš motiną, bet ir vertimu savo globotinę filmuotis šlykščiose pornografinėse scenose, turėjusias patvirtinti neva buvusią pedofiliją, o N. Venckienės paauglį sūnų stebėti tuos filmavimus.
Be jokios abejonės, teismo metu – kai N. Venckienė sugrįš iš „užsienio“ arba išlįs iš slėptuvės Lietuvoje – kaltinimų atsiras dar daugiau, pvz., remiantis slapto policijos agento parodymais: „Teisėja Neringa Venckienė savo broliui Drąsiui Kedžiui liepė nieko nelaukti ir žudynes Kaune pradėti 2009 m. spalio 5 d. 8 val. ryto“ arba jos išsakytu brolio padrąsinimu „Tu, Drąsiau, žudysi ne žmones, tu žudysi velnius“.
Įsijautusi į N. Venckienės gynybą, prezidentė užkabino ir teisėsaugą: „paieškos yra tikrai ne prezidento atsakomybė ir tam, kad paštininko funkciją teisėsauga atliktų, tikrai neturėčiau kištis“. Pasišaipydama iš teisėsaugos, sulyginusi jos veiklą su paštininko funkcija, prezidentė, regis, užmiršo, kad tokios funkcijos prokuratūra buvo priversta imtis, kai vis dar turinti įstatymų kūrėjos statusą(!), N. Venckienė spjovė į įstatymus, Seimą ir į visą Lietuvą.
Prezidentei garbinti ir saugoti tokius žmones, kaip N. Venckienė, nuo įstatymo rūstybės turėtų būti mažiausiai gėda, jei nepasakius stipriau. Gaila, kad ji šito nesuprato nei anksčiau, nei dabar. Ko gero, ji šito nesupras ir visą šią likusią, ir dar kitą kadenciją. Žinoma, jeigu jos sulauks.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
