Pelkės vaidina reikšmingą vaidmenį ir lietuvių tautosakoje. Tai - raganų, velnių ir kitų mistinių padarų buveinė.
Dabar mūsų Tėvynės kraštovaizdis labai pakitęs. Tų neišbrendamų pelkių jau beveik nebeliko. Yra tiktai keli dideli raistai – aukštapelkės: Žuvinto palios, Čepkelių ir Kamanos raistai ir ir dar keletas mažesnių. Klaidžiojimas po pelkes (raistus) – daugelio žmonių romantiškas pomėgis. Kai kas ten rengia net savotiškas ištvermės varžybas. Visureigių fanai pelkes raižo savo mašinomis. Pelkėse treniruojami kariai. Verta pridurti, jog silpnavaliams ir ištižėliams į pelkes geriau nekelti kojos.
Kiekvieno žmogaus gyvenimą sudaro tam tikri etapai. Mūsų šeimos gyvenimo laikotarpį tarp 1970 ir 1992 metų galima būtų pavadinti pelkių arba raistų romantikos laikotarpiu. Kol dar nebuvo įsteigtas rezervatas, labai mėgome lankytis Čepkelių raiste. Tiesiog pakerėjo šios aukštapelkės platybės ir kerintis grožis. Rugpjūčio pabaigoje arba rugsėjo pradžioje, kuomet prisirpdavo raudonos, tarsi apvalūs rubino karoliukai, spanguolės, mes su draugais ten važiuodavome spanguoliauti.
Pravažiavę porą dešimčių kilometrų į pietvakarius nuo Varėnos patenkame į seną, vieną didžiausių Lietuvoje Dzūkijos kaimą Marcinkonis. Už keleto kilometrų į pietus, prie pat Baltarusijos sienos plyti Lietuvoje antras pagal plotą Čepkelių raistas. Privažiuojame prie jo krašto ir brendame į raisto gilumą. Ten veda ryškios brydės, kurias išmina uogautojai. Jeigu pasitaiko drėgna vasara, patekti į raistą būna ne taip jau paprasta. Kartais ir ilgauliai batai negelbsti. Jeigu būsi neatsargus, gali kaipmat prasmegti į pelkės akivarą net iki juosmens.
Spanguolių rinkimas – savotiškas sportas. Jeigu turi miklias rankas ir nepavargstančią nugarą, per dieną gali pririnkti tiek uogų, kad vakare vos paneši. Štai tuomet ir būna didžiausias ištvermės išbandymas. Su keliasdešimt kilogramų sveriančia kuprine ant pečių, ta pačia gilia bryde reikia nuklampoti iki išganingo raisto krašto. Kai kam ir liežuvis nutįsta vos ne iki juosmens, o prakaitas žliaugte žliaugia per visas odos poras.
Čepkelių raisto mikroklimatas ypatingas. Grynas oras prisotintas svaigaus gailių kvapo. Kai kam nuo tų gailių aromato net galva ima svaigti. Viešpatauja palaiminga tyla, kurią protarpiais sutrikdo tiktai genio kalenimas į sausą stuobrį ar žalvarnio karksėjimas.
Kai kada teko raiste net nakvoti. Kartą mes su draugais buvusio siauruko geležinkelio pylimu įvažiavome į patį raistą ir ten nakvojome automobiliuose, nes statysi palapines drėgnoje žemėje nesinorėjo. Vienais metais į Čepkelius važiavome su nemaža biržiečių kompanija. Vakare prie pat raisto sukūrėme laužą. Aplink jį šokome ratelį, nes buvo linksma, kadangi vaišinomės ne tiktai garsiuoju Biržų alumi.
Apie planuotą spanguoliavimą ryte jau reikėjo užmiršti. Eiti į raistą nebuvo nei sveikatos, nei jėgų, nei noro... Mūsų bičiulis, išvažiuodamas iš raisto, net naujus batus, kurie buvo padėti po automobiliu, pamiršo.
Spanguoliaujant pasitaiko ir nuotykių. Kažkuriais metais nemaža mūsų kompanija išsiruošė spanguoliauti. Prie mūsų būrio tada prisijungė Birutė Švagždienė iš Rudnios kaimo ir gydytoja Laima Dubauskienė. Berankiodami uogas ir beklaidžiodami po raistą pasiklydome. Diena buvo apsiniaukusi, o mes neturėjome kompaso. Galų gale nutarėme brautis į vieną jo kraštą. Tik nežinojome, ar tas krantas yra būtent tas, iš kurio mes atėjome. Deja, paaiškėjo, jog patekome į priešingą raisto kraštą, todėl reikėjo sukarti nemažai kilometrų, kol grįžome prie savo automobilių. Žvėriškai išalkome. Kišenėje aptikta išdžiūvusi juodos duonos kriaukšlė buvo didžiausias skanėstas.
Kartą, važiuoti į Čepkelių raistą panoro ir mano tėtis. Beuogaujant jis nuo mūsų kažkur nuklydo. Vakare, kuomet reikėjo grįžti namo, prie mašinos jo nesulaukėme. Pradėjome lakstyti po raistą ir šaukti, tačiau jis neatsiliepė. Paiešką tęsėme iki pat sutemų. Deja, veltui. Nutarėme parvažiuoti namo, o atvykę ryte vėl pratęsti paieškas. Grįžę į namus, tėvą radome namuose. Jam nusibodo uogauti, todėl išėjo į raisto pakraštį, sustabdė į Vilnių važiuojančią mašiną ir ramiausiai grįžo namo...
Deja, 1975 metais Čepkelių raistas tapo rezervatu. Dabar čia patekti jau buvo kur kas kebliau. Porą kartų padėjo vienas senbuvis marcinkoniškis, o keletą kartų važiavome su mūsų draugais miškininkais iš Biržų.
Kadangi spanguoliavimas mums jau buvo tapęs savotišku azartu ar sportu, Čepkelių rezervatas tam tikslui jau nebetiko. Reikėjo ieškoti kito objekto.
Mūsų draugai, Biržų miškininkai Otilija ir Rimvydas Mačiukai papasakojo, jog biržiečiai buvo nuvykę į Rusiją. Pskovo srityje esą didelės pelkės ir daug spanguolių. Ši žinia mus labai suintrigavo, todėl ryžomės patys ten nuvažiuoti.
Sutartą valandą susitikome su Mačiukais netoli Daugpilio ir varėme pirmyn į Rusijos pelkes. Pravažiavę Latvijos ir Rusijos ribą, patekome tarytum į devynioliktą šimtmetį. Sodybos varganos ir apleistos. Laukai prastai įdirbti. Žmonės gyvena gana skurdžiai.
Už Ostrovo baigėsi asfaltuotas kelias. Toliau važiavome duobėtu žvyrkeliu. Vienoje ir kitoje pusėje protarpiais jau matėsi raistai.
Privažiavome kažkokį kaimelį, kurio didžioji namų dalis riogsojo su užkaltais langais. Prie pačios paskutinės trobos sėdėjo ir saulutėje šildėsi apkūni senutė. Mes sustojame ir ją užkalbiname. Vėliau atėjo kita, jaunesnė moteris Antanina Vasiljevna. Pasirodo, ta senutė, sėdėjusi prie namo, yra jos anyta. Teiravomės ar galėsime šiuose miškuose rasti spanguolių. Miela ir labai draugiška moteris Antanina leido jų sodyboje palikti mašinas ir nurodė į kurią pusę mums eiti.
Įsidėjome į kuprines maisto bei gėrimų ir patraukėme jos nurodyta kryptimi, į gūdžius miškus ir pelkes. Pskovo krašto gamta gerokai skiriasi nuo mūsiškės. Čia labiau išryškėja šiaurės grožis. Pelkynuose vyrauja keružiniai ir karlikiniai berželiai bei kiti šiaurei būdingi augalai. Tą dieną beklajojant ne kartą teko matyti baltąjį teterviną, kurio mūsų krašte jau nebesutiksi.
Šios vietos iki šiol mena Antrąjį pasaulinį karą. Pro čia Vermachto kariuomenė veržėsi į Leningradą. Vyko žiaurūs mūšiai. Buvo sunaikinti ištisi kaimai. Žmonės gyveno miškuose, kentė baisų badą, todėl valgė net medžių žievę.
Tąkart nedaug pririnkome spanguolių. Mums nepavyko aptikti tinkamos vietos, nors daug kilometrų sukorėme. Visai nusivarę nuo kojų grįžome į kaimą. Antaninos paprašėme leidimo kieme pastatyti palapines ir pernakvoti. Tuomet ji tarė:
- Vaikeliai, mane Dievas nubaus. Eikite į kambarį ir miegokite lovoje, kurią aš jums paklosiu.
Ką padarysi, teko paklusti. Taip buvo kiekvieną kartą, per tuos aštuonetą metų, kol mes čia lankėmės. Ne vien tik šiltos lovos būdavo paklotos. Antanina mus visuomet vaišino. Dalijosi su mumis viskuo, ką ji turėjo. Kuomet vakare mes grįždavome iš raisto pavargę, sušlapę ir sušalę, kambaryje būdavo pakūrenta krosnis, o iš pečiaus Antanina ištraukdavo karštą sriubą.
Ji mus vaišindavo savo gamybos namine degtine. Tiesa, ta degtinė buvo labai bjauraus skonio, nes ją gamino iš cukraus. Tačiau ką beveiksi, iš mandagumo tekdavo simboliškai paragauti. Paskutinę viešnagės dieną (sekmadienį) ji iškūrendavo rusišką pirtį, kurioje kartą buvau apsiplikinęs, nes, atidaręs krosnies liuką, nemokėjau užpilti ant įkaitusių akmenų vandens. Pradžioje nesupratau, kodėl to medinio samčio kotas toks ilgas.
Ta moteris buvo labai religinga. Kai mes eidavome į raistą, ji mus peržegnodavo ir sakydavo:
- Vaikeliai, telaimina jus Dievas.
Ji labai tikėjo „burtais“, kuriuos tuo metu per TV demonstravo padžioje Čiumakas, o vėliau Kašpirovskis. Šie distanciniu būdu (per TV) „gydė“ žmones. Būdavo susodina mus prie stalo, o ant jo padeda stiklainį vandens „įkrovimui“. Mes vos susilaikydavome nesijuokę, nes nenorėjome įžeisti tos moters.
Daug metų spanguoliavome raiste, kurį mums parodė Antanina. Tas raistas yra palyginti netoli nuo jos namų. Daug arčiau už tas vietas, kurias mes aplankėme pirmą viešnagės dieną.
Pasitaikė ir nuotykių. Kartą atvažiavome dar prieš uogų sezono pradžią, nes Antanina pranešė, jog spanguolės jau prinokusios. Miške beuogaujančius mus tada užklupo kažkokie pareigūnai. Mano žmona ir biržiečiais uogavo už keleto šimtų metrų nuo manęs. Aš išgirdau kažkokį triukšmą, kuris sklido iš tos pusės, kur jie uogavo, tačiau užsiėmęs uogavimu, neatkreipiau į tai dėmesio. Netrukus pamačiau ūsuotą vyriškį, kuris sparčiai artinosi prie manęs.
Greit supratau, kad jo kėslai nedori, todėl skubiai dėjau į kojas per raistą. Bėgdamas dar spėjau pagalvoti: “Įdomu, ar ilgai tu mane vysiesi, ar neiškiši netrukus liežuvio?“. Tiek jis mane ir tematė. Jam teko grįžti atgal nieko nepešus, nes „pažeidėjas“ paspruko.
Tą dieną vienam reikėjo grįžti į namus su uogomis. Mano draugus areštavo ir beveik visas uogas konfiskavo.
Tos pelkės gana klaidžios. Kartą aš pasiklydau visai netoli nuo namų. Vakare grįžtant mums namo, buvo apsiniaukę, lynojo lietus ir pūtė stiprokas vėjas. Beeidamas kažkaip išklydau iš tako ir atsidūriau klaidžioje pelkėje. Nežinojau į kurią pusę eiti, nes tas takas baigėsi. Šiaip taip užsliuogiau ant medžio. Tik tada pavyko nustatyti ėjimo krypti ir išsikapstyti iš tos pelkės.
Antaninos gyvenimas buvo nelengvas. Prieš keletą metų kaimynas nušovė jos vyrą, todėl garbaus amžiaus moteriai vienai teko dirbti visus ūkio darbus. Ji pati šienavo, žiemai paruošdavo malkų, kibirais nešė vandenį iš šulinio.
Tą nuostabią moterį mes prisimename iki šiol, nors jos, tikriausiai, jau nebėra tarp gyvųjų. Ši auksinės širdies moteris – gyvas pavyzdys, liudijantis amžiną tiesą: niekuomet negalima tapatinti valstybės valdovų politikos ir paprastų tos valstybės žmonių. Tai visiškai skirtingos kategorijos.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
