Deja, nepasakė. Gera proga tai pasakyti buvo ir pirmoji naujojo Seimo darbo diena 2012 m. lapkričio 17 d. arba naujosios Vyriausybės darbo pradžia 2012 m. gruodžio 13, bet ir šios progos buvo neišnaudotos. Prezidentai, kaip žinome, tuo metu nesikeitė, taigi prezidentė galėjo bet kurią dieną pranešti apie Visagino avantiūros pabaigą. Deja, nepranešė.
Naujasis Seimas ėmėsi tempti gumą: gruodžio 18 d. pasiūlė Vyriausybei „parengti ir pateikti Seimui ekonomiškai optimalią bei vartotojams palankią apsirūpinimo elektros energija strategiją“. Tuomet Vyriausybė sudarė darbo grupę „parengti pasiūlymus dėl Energetikos strategijos krypčių“. Toji grupė, pasitelkusi Lietuvos energetikos instituto mokslininkus ir specialistus, šių metų balandžio 25 d. Seime pristatė „Elektros energetikos sistemos perspektyvinės raidos ir Visagino AE ekonominio efektyvumo tyrimą“. Jame moksliškai įrodytas atominės statybos ekonominis nepagrįstumas.
Deja, ir šis antras šūvis nepavyko. Nei Seimas, nei Vyriausybė, nei prezidentė netarė tvirto žodžio (matyt, ir nelabai skaitė tą tyrimą) baigti statyti kelią į niekur. Beje, per tą laiką Rusija, netgi turėdama neribotus finansinius resursus, sustabdė, o iš esmės baigė atominę statybą Kaliningrado srityje.
Trečiuoju, pagarsintu bandymu reikėtų laikyti premjero siūlymą minėtą Lietuvos mokslininkų tyrimą pateikti „regioniniams partneriams“, t.y. Latvijai ir Estijai, kurios perskaitę, matyt, anglišką tyrimo variantą, galėtų „daryti išvadas ir daryti tam tikrus sprendimus“. Taigi, Vilnius darys taip, kaip pasakys Ryga ir Talinas. Nieko sau valstybė, turiu mintyje, aišku, Lietuvą...
Ketvirtasis šūvis – Švedijos ekspertams užsakyta studija, kuri turėtų pasakyti, kas nutiktų Lietuvai pasistačius ankstesnės Vyriausybės planuojamą reaktorių ir jam išsijungus. Taigi Lietuvos likimą lems dar ir Stokholmas... Pagaliau naujausias – siūlymas Japonijos kompanijai „Hitachi“ pagerinti projektą, nes toks yra dabar, „nelabai tinka“. Lietuvos Seimo nariai tikisi, kad „kokius nors pasiūlymus jie pateiks.“
Pavasarį tyrimą pristatant Seime, premjeras A. Butkevičius sakė, kad „Vyriausybė, įvertinusi ir jūsų diskusijoje išsakytas mintis, priims sprendimą dėl Lietuvos energetikos strategijos krypčių. Tikiuosi, aktyvios bus ir visuomenės diskusijos“.
Pastebėsiu, kad jokios išsamesnės diskusijos Seime neįvyko, beje, ir visuomenėje tyrimas taip pat liko mažai atspindėtas, todėl tenka pateisinti premjero viltį ir nors po poros mėnesių kiek atidžiau (įvertinant žiniasklaidos straipsnio apimties galimybes) apžvelgti minėtą tyrimą. Manyčiau, kad dar tikrai nevėlu... Kiek mes gaminame ir vartojame elektros?
Pasak studijos, „Lietuvos elektros energetikos sistema turi pakankamai įrengtųjų galių ir tvirtus ryšius su kaimyninių šalių elektros energetikos sistemomis. Įrengtoji elektrinių galia 2013 metais siekė 4369 MW. Tuo tarpu maksimali pareikalaujama galia 2011 metais – tik 1715 MW“. Tai reiškia, kad Lietuva galėtų gaminti pustrečio karto daugiau elektros, negu jai iš tikrųjų reikia.
Tai kodėl negamina? Todėl, kad neapsimoka. „Daugumos šalyje esančių elektrinių gaminamos elektros energijos savikaina yra per didelė, kad galėtų konkuruoti su importuojamos elektros energijos kaina… šalyje esamos elektrinės yra pasenusios, nekonkurencingos ir nesugeba pateikti pigesnės elektros energijos, negu mes galime nusipirkti iš išorės“.
Štai čia ir pakastas šuva: elektros mes galime ir patys pasigaminti, vien Elektrėnų naujasis blokas – 455 MW, tačiau ji (kol brangios dujos) bus brangi. Bet ar neatsitiks taip ir su Visagino atomine: ši „lietuviška“ elektra gali būti brangesnė už galimą nusipirkti. Ką tuomet darysime – būsime patriotai ir pirksime brangią, bet lietuvišką, ar būsime „ne patriotai“ ir pirksime pigesnę, bet nelietuvišką? Beje, ta nelietuviška nebūtinai turės būti rusiška, ji galės būti ir, tarkim, švediška.
Elektros suvartojimas Lietuvoje nuo 2009 m. (jau ketveri metai!) vis mažėja: 2011 metais, palyginus su 2010 metais, sumažėjo 2,3 proc. ir sudarė 11,42 TWh, 2012 metais elektros vartojimas nusileido iki 10,6 TWh. Tačiau studijos autorių skaičiavimais, nuo 2013 m. prasidės elektros vartojimo „aukso amžius“, šiemet ir iki pat 2050 m. tas suvartojimas kasmet būtinai kils: iki 2030 m. po 2,3 proc., nuo 2030 m. – po 1,3 proc. Pagyvensim – pamatysim.
Kokios elektros gamybos alternatyvos?
Šiais laikais elektra yra gaminama ne vien hidroelektrinėse, deginant iškastinį kurą ar branduolinių reakcijų pagalba. Studijoje paminėta net 19 alternatyvų, galinčių gaminti elektros bei šilumos energiją: tai esamos modernizuotos ar pervestos į biokurą elektrinės, naujos elektrinės, kuriose galima būtų naudoti įvairių rūšių kurą: iškastinį, atsinaujinantį, medieną, šiaudus, taip pat vėjo, saulės bei hidroelektrinės. Ar gali jos konkuruoti su atomine? Gali, ir dar kaip.
Seniai žinoma tiesa, kad sudėjus visas atominės elektrinės statybos, apsaugos, o svarbiausia branduolinių atliekų saugojimo išlaidas (dešimtmečiams ir tūkstantmečiams!), tokia elektrinė užima pirmąją vietą pagal brangumą. Studijos patvirtinimu, investicijos vienai kilovatvalandei pagaminti atominėje sudarytų 14 tūkst. litų, komunalinių atliekų elektrinėje – 12-23 tūkst., šiaudų-skiedrų – 12-17 tūkst., bet visose kitose – biokuro, iškastinio kuro, hidro, vėjo, saulės, anglies ir net individualiose mini termofikacinėse elektrinėse elektra kainuotų mažiau ir net žymiai mažiau.
Su atomine ar be jos?
Vienas svarbiausių Lietuvos gyventojams rūpimų klausimų yra toks: ar šalies energetinis saugumas gali būti užtikrintas tik su atomine elektrine, ar ir be jos? Studija nagrinėja du scenarijus: „Lankstų nebranduolinį“ ir „VAE statybos“.
Pradėkime nuo investicijų apžvalgos. Lanksčiame nebranduoliniame scenarijuje, esant palankioms elektros importo sąlygoms, vidutinės metinės (2011 – 2050 m.) investicijos vertinamos 608 mln. Lt. Jeigu elektros energijos importas taptų nepalankus, vidutinės metinės investicijos išaugtų iki 1 mlrd. 12 mln. Lt, nes pablogėjus importo sąlygoms reikėtų daugiau investuoti į didesnio efektyvumo, tuo pačiu ir brangesnes elektrines.
Visagino atominės elektrinės statybos atveju reikėtų praktiškai tokių pačių investicijų, kaip ir nebranduoliniame nepalankių importo sąlygų scenarijuje – 997 mln.
Išvada: atominė elektrinė nėra jokia ekonominė panacėja, o pridėjus jos pavojingumą – dabartinį ir tūkstantmečiams į priekį, nėra jokios prasmės lįsti į atominę galerą. Neprastesnį argumentą gausime palyginę elektros energijos gamybos savikainą nagrinėtų scenarijų atvejais.
Studijos skaičiavimais „Nord Pool“ elektros kaina 2050 m. bus beveik 20 lietuviškų centų už kilovatvalandę. Lankstaus nebranduolinio palankaus importo scenarijaus atveju mokėtume maždaug 25 ct, o jeigu pasistatysime Visagino atominę, 2050 m. mokėsime 37 ct ir tik nepalankaus importo atveju, t.y. jei visą elektros energiją tektų pasigaminti vietoje, mokėtume šiek tiek daugiau už atominę elektrą – 39 ct.
Jei skaičiuosime, kiek reikės pinigėlių tiems scenarijams realizuoti, pamatysime, kad esant palankioms importo sąlygoms, lankstus nebranduolinis scenarijus reikalautų apie 5–7 mlrd. Lt mažesnių išlaidų nei branduolinis VAE realizavimo scenarijus. Labai tikėtina, kad atsižvelgus į būsimas elektros jungtis su Švedija, Lenkija, taip pat Suomija, mums tikrai „gresia“ kaip tik palankios importo sąlygos, o ne atvirkščiai.
Realizuojant nebranduolinius scenarijus, kartu galima būtų efektyviai spręsti šilumos energijos tiekimo atpiginimo, pastatyti komunalines atliekas naudojančias termofikacines elektrines, lanksčiai reaguoti į besikeičiančias sąlygas.
Ką (pra)laimėtų Lietuva?
Labiausiai tikėtinas palankių elektros importo sąlygų scenarijus, palyginti su Visagino scenarijumi, Lietuvai suteiktų: 4-10 ct/kWh pigesnę elektrą, 400 mln. Lt mažesnes metines investicijas 2011-2080 m. laikotarpiu, didesnį verslo konkurencingumą dėl mažesnių elektros kainų, kitus ekonominius efektus.
Esant mažai tikėtinoms nepalankioms elektros importo sąlygoms (tarkim, cunamiui nutraukus kabelius į Švediją…) laimėtų Visagino atominė, nes jos elektra tuomet būtų 2-5 ct/kWh pigesnė, 15 mln. Lt mažesnės metinės investicijos 2011-2080 m.
Gyvenimo praktika rodo, kad atominių elektrinių statyba retai išlaiko verslo plano parametrus, todėl studijoje užfiksuoti ir „nukrypę nuo verslo plano“ rodikliai. Tokiu atveju – Visagino AE galios išnaudojimo koeficientui sumažėjus iki 70,2 proc., investicijoms išaugus iki 7200 $/kW, elektrinės eksploatacijos laikui sutrumpėjus nuo 60 iki 40 metų – elektrinės statyba ekonomine prasme būtų nuostolinga. Patiriami nuostoliai iki 2035 metų sudarytų iki 6,3 mlrd. Lt, nors iki elektrinės darbo laiko pabaigos – per 60 metų galėtų sumažėti iki 700 mln. Lt.
Tai ką daryti?
Studija aiškina, kad „tolesnės (atominės) eigos atveju yra būtina pasiekti esminį sąlygų Lietuvos valstybei pagerinimą ir nuimti galimų nuostolių… riziką nuo šalies elektros energijos vartotojų pečių“. Todėl būtina įvertinti: „rezervų užtikrinimo galimybes… galimų katastrofiškų avarijų riziką, neišspręstą atidirbusio branduolinio kuro galutinio palaidojimo problemą, galimas neplanines prastovas dėl kitų elektrinių gaminamos ir privalomai superkamos pigesnės elektros energijos pasiūlos rinkoje“. Kad ir tiesiai nepasakoma, bet iš pastarųjų vertinimo aspektų aiškiai duodama suprasti, kad atominė statyba Lietuvai būtų nepakeliama.
Ar imsis Lietuva Visagino statybos, turi nuspręsti politikai. Mokslininkų išvada sako, kad tokia statyba būtų pernelyg sunkus Sizifo krūvis gležniems gintaro šalies pečiams. Dar vienas argumentas – jau visiškai aišku, kad dešimtmečiams įstrigęs ir jokia paslaptis, kad milijardus kainuosiantis Ignalinos monstro uždarymas – tai irgi patvirtina.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
