Europoje teko dirbti su tokiomis kompanijomis kaip „Deutsche telekom“, „Swisscom“ ir pan. Esu savo kailiu patyręs įtarius žvilgsnius ir visišką nepasitikėjimą, nes buvau iš Rytų Europos. Bandymas įrodyti, kad esi ne blogesnis, nei jie yra, labai sunkus darbas, kuris kainuoja nežmoniškas pastangas. Juokaudamas sakydavau, kad apsipratau su „šiukšlės“ vaidmeniu ir tai man netgi pradėjo patikti, nes niekas iš tavęs nieko gero nesitiki.
Dirbau rimtuose projektuose, bet greičiau buvau mėsa, kuria reikėjo užkišti skylę ir kuriai galima mokėti 2 kartus mažiau. Kas tai buvo? Tai buvo diskriminacija ir tai buvo vienas iš bjauriausių dalykų, ką teko patirti. Laisvai šneku keliomis užsienio kalbomis, matęs daug pasaulio, baigęs aukštąjį, turiu tarptautinius sertifikatus. Bet prastesnis – prastesnis dėl savo gimimo vietos ir paso.
Šioje vietoje puikiai pradėjau suprasti, kodėl musulmonai ar kitos tautinės mažumos renkasi į getus. Šiuos žmones Vakarų civilizacijos izoliuoja, atskiria, žemina (nors tuo pat metu deklaruoja superdemokratiją ir pliuralizmą – ji neveikia). O kodėl neveikia? Dėl žmonių tamsumo. Žinau krūvas lietuvių, kurie savo kailiu patyrė lygiai ta patį ir gerai išmoko, ką reiškia būti diskriminuojamam už dalykus, kurių pakeisti negali, kaip, pavyzdžiui, gimimo vieta.
Lietuvoje mano dėmesį patraukė Tautinio jaunimo nelegalus maršas per Gedimino prospektą, kuris man priminė situaciją iš mano gyvenimo. 2011 metais stovėjau Ciuricho traukinių stotyje ir žiūrėjau į plakatą, kuris buvo iškabintas rinkimų išvakarėse. Net neišvertus iš vokiečių kalbos yra aišku, ką vietinė dešinioji nacionalistinė partija SVP bandė pasakyti.
Stovėjau, žiūrėjau, o į mane žiūrėjo keli maišyti šveicarai (kurie yra vadinami secondomis). Jų žvilgsniai buvo tikrai nedraugiški. Kas vyko manyje – aš bijojau, aš tikrai bijojau. Paėjau kelis žingsnius toliau nuo jų, jie sekė mane savo žvilgsniais, nes dėl savo ūgio buvau nepanašus į šveicarą, kuris tipiškai yra 15 cm žemesnis.
Stotyje prie manęs priėjo pora švedų ir paklausę, ar šneku angliškai, pasiteiravo, gal žinau ką reiškia šie plakatai. Atsakiau, kad taip šveicarai bando pasakyti, kad nenori jokių užsieniečių savo nuostabioje šalyje. Dar dabar atsimenu pakraupusius jų žvilgsnius ir repliką, kad turbūt išsirinko ne tą šalį atostogoms ir grįžę apie tai, ką pamatė, papasakos visiems. Jie net paprašė juos nufotografuoti šalia plakato, nes tvirtino, kad namie tuo niekas nepatikės ir jiems reikia įrodymo.
„Lietuva lietuviams“, ar jums tai nėra panašu į šį kraupų plakatą. Man labai, netgi baisiau. Aš esu patyręs, ką reiškia diskriminacija savo kailiu ir neleisiu, kad šalyje, kurioje aš esu gimęs, fašistai gali nesuimti žygiuoti pagrindine miesto gatve, nors teismas nėra tam išdavęs leidimo. Aš puikiai suprantu vietinius lenkus, rusus ar kitas tautines mažumas ir tai, kaip jie jaučiasi.
Lietuvos tautinis jaunimas tokiais šūkiais skaldo ir žlugdo šalį, o ne padeda jai stotis ant kojų. Tokie šūkiai skatina neapykantą ir priešiškumą Lietuvai, ne meilę savo tėvynei. Kitais metais, jei mano taip vadinami fašistai žygiuos Gedimino prospektu, aš išeisiu su užrašu „Dykaduoniai, eikite dirbti ir mokėti mokesčius, o ne skaldykite šalį, kurioje gyvenate“.
Neapykanta homoseksualams – jie yra savotiška tautinė mažuma, kurios žmonės bijo. Patyręs diskriminaciją aš puikiai suprantu, kaip šie žmonės jaučiasi. Tai yra baisu, kas dieną vaikščioti baimėje vien dėl to, ko negali pakeisti, yra baisu. Nedaug išmanau apie šią temą ir nelabai galiu ką pakomentuoti, bet galiu pasakyti. Skaldydamasi tauta nesugebės išlikti.
Aš norėčiau, kad Lietuva taptų pirmąja Baltijos šalimi, leidžiančia šiems žmonėms turėti tas pačias teises. Neturiu nuomonės dėl įvaikinimo, bet teisę į registruotą partnerystę jie tikrai yra užsitarnavę, nes, kaip ir visi, moka mokesčius. Aš norėčiau, kad Lietuvos dauguma peržengtų savo baimes ir taptų tolerancijos ir integracijos lyderiais, o ne homofobiška, nacistine, besiskaldančia visuomene.
Paklausykite, ką užsieniečiai šneka apie Lietuvą. Ne, ne tie, kurie atvyko iš „geresnių“ valstybių, bet iš Tuniso, Egipto, kitų Afrikos šalių. Visi pabrėžia mūsų rasizmą. Ar būdama trečiojo pasaulio valstybe mes sau tai galime leisti? Iš tikrųjų – mums reikėtų ant rankų nešioti visus atvykėlius, kurie yra lojalūs, moka mokesčius ir mato savo ateitį Lietuvoje, nes kitaip mes visiškai išnyksime.
Lietuviai bėga lauk, tad jei kas nori atvažiuoti, turime jiems būti dėkingi, integruoti į visuomenę ir pristatyti savo gerąsias puses bei paskatinti juos tapti Lietuvos patriotais.
Aš nesu užtikrintas, ar ši diena kada išauš, man greičiau atrodo, kad lietuvių tauta išmirs ankščiau nei supras, kad yra nesvarbu – ar žmogus yra tamsaus gymio, ar homoseksualus, ar kitos religijos. Svarbu yra tai, kaip jis padeda šaliai išgyventi, kaip jis moka mokesčius ir kaip jis yra lojalus savo valstybei.
Homoseksualams – per prievartą brukdami savo kultūrą irgi nieko nepasieksite. Aš puikiai suprantu, kad esate užspausti, bet tai, ko jums reikia, – lygių teisių – galima pasiekti ir kitais būdais, dirbant su Seimu, rengiant parodas ir koncertus, visuomenei pristatant tai, ką homo kultūra yra davusi pasauliui, kad žmones nebijotų, o suprastų, kad homo kultūra egzistavo visada ir ji yra daug davusi pasauliui ir jos nereikia bijoti.
Aš tikiuosi, jūs nesate „A bunch of show girls on drag“, kurioms reikia garsiai parėkauti, o esate žmonės, siekiantys tų pačių teisių.
Siekite savo teisių, bet nekonfrontuokite. Lietuvos visuomenė dar nėra pasiruošusi paradams. Su ja reikia dirbti, bet ne gąsdinti.
Šio padriko rašinio pabaigoje norėčiau pasvajoti. Aš norėčiau, kad Lietuvoje atsirastų lyderis, kuris kaip Martinas Lutheris Kingas vienytų mūsų tautą, inkorporuodamas visus, pradedant nuo tautinių mažumų ir baigiant seksualinėmis, kuris parodytų bendradarbiavimo ir integravimo naudą, o ne skatintų susiskaldymą ir neapykantą.
Aš norėčiau pamatyti kavinės pardavėją, kuri, pamačiusi vietinę lenkę, užkalbintų ją lenkų kalba, o ši maloniai lietuviškai atsakytų – aš puikiai šneku lietuviškai ir abi nusišypsotų. Aš norėčiau, kad homoseksualūs žmonės neturėtų slėpti savo tapatybės, aš norėčiau kad Lietuva garsėtų kaip tolerancijos ir demokratijos lopšys, sugebantis sujungti visus vienam bendram tikslui. Aš norėčiau girdėti politiką pasakantį – nesvarbu, kokia yra jūsų kalba, spalva ar orientacija, mes visi turime bendrą tikslą kuris yra mūsų valstybė Lietuva. Dirbkime kartu, ranka rankon dėl mūsų bendros ateities.
Ar taip įvyks – viskas priklauso nuo jūsų! P.S. Savaitė po iškabintų SVP plakatų Šveicarija buvo nuklota šiais, kurie man suteikė viltį, kad pasaulyje teisybė egzistuoja. Noriu pakviesti visus ne fobiškus lietuvius. Ginkime savo žmones, nesvarbu kokios spalvos ar orientacijos jie yra.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
