Viena skaudžiausių – kad esame priverstos bijoti dėl savo ir vaikų gyvybės. Neįtikėtina – Europos Sąjungos miestas, sostinė! Miestas, besiskelbiantis geografiniu Europos centru ir prisiėmęs ES prezidentavimo naštą. Bet kartu – sužvėrėjusių veidų miestas. Kunigų vampyrų veidais miestas, kuriame ant Bažnyčios niekada nekrinta nė dėmelės. Maldų sienų miestas, kuriame megztos beretės nešiojamos net vasarą. Jos dygsta net be lietaus iš vėl naujai perdažytų bažnyčių sienų. Miestas, kurio meras (liberalas!) mano, kad homoseksualai – tik išsišokėlių, norinčių pinigų ir dėmesio, krūva.
Žinote, niekada negavome nė cento iš Europos Sąjungos. Nei vilos Ispanijos pajūryje, nei automobilio, nei skrudintuvo. Ji neatsiuntė mums nė mažiausio atviruko, kai viena kitą įsimylėjome. Juokauju, žinoma. Kodėl turėtų? Tačiau yra žmonių, rimta mina sapaliojančių apie kažkokius pinigus ir sąmokslus, slaptus tinklus. Manančių, kad viena nevyriausybinė organizacija yra visuotinis homoseksualų registras, kuriame užsiregistravęs, turi dirbti homoseksualu ir verbuoti į tinklą naujus narius. Jie netgi skaito tariamąjį, neapykantos skleidėjų sukurptą „gėjų manifest1“, ir tiki – kiekvienu žodžiu. Jiems nesukelia įtarimų rėksmingas tonas ir absurdiškos užmačios.
Kad išvengčiau nesusipratimų, pabandysiu pasakyti labai aiškiai. Ne, nėra jokio registro. Dauguma homoseksualų niekaip nebendrauja su nevyriausybinėmis organizacijomis, kurios kovoja už jų teises. Žmonės turi savo gyvenimus ir yra skirtingi – vieni gyvena sostinėje, kiti – kituose miestuose ir kaimuose. Niekas nemoka niekam jokių pinigų. Tiesiog kartais taip atsitinka. Gimsta mergaitė, ir žiūrėk, jau daržely ar mokykloje ji svajoja apie kitą mergaitę. Gyvenime (gamtoje ir sociume) visko būna. Viskas individualu. Kiekvieno gyvenimas – savitas, ypatingas. Tai – kelionė.
Ar mūsų meras – vienas tokių žmonių, kurie tiki viskuo, ką paskaito kai kuriose vis radikalesnėse svetainėse? Ką gi jis skaito? Kaip jis kelia savo kompetenciją (klausimais, kuriais pasirenka kalbėti)?
Norėčiau, kad Vilniaus meras būtų toks, kuris pasakytų: „Šiame mieste nėra vietos neapykantai.“ Bet jis, visai priešingai, sako, kad jame nėra vietos atvirai gatve einantiems homoseksualams. Nors mes – gyvenimo ironija – esame visai šalia jūsų, mere. Kasdien vaikštome tomis pačiomis gatvėmis.
Jei primiršote Lietuvos įstatymus – priminsiu. Mes negalime nei tuoktis, nei kurti partnerystės. Bala nematė tų gigantiškų mokesčių už paveldėjimą – kartu nupirkto turto, kuriam paskola gauta gerokai sudėtingesnėmis sąlygomis ir didesnėmis palūkanomis.
Blogiausia tai, kad mūsų vaikai – neapsaugoti. Užtektų bet kokio nedidelio nesusipratimo ar didelės nelaimės, ir mūsų gyvenimas virstų tragedija. Ne dėl to, kad esame, kas esame (su tuo nieko nepadarysi), bet dėl to, kad nėra įstatymų. Jokios apsaugos. Tarsi mūsų nebūtų, nors esame, ir visada buvome. Dar mano prosenelė yra pasakojusi apie tokią šeimą jų kaime...
Uždavus šį klausimą (ar mūsų vaikai, kaip vergų šeimoje, būtų tiesiog paimti, žuvus biologinei mamai?), teisininkai mykia apie globos įstaigas. Gal juokaujate? Ach, jeigu aš negimdžiau, tai nesu susijusi su vaikais? Tai galbūt ir, neduok Dieve, žuvus merienei, Zuoko atžalą irgi galima būtų kažkur vežti? Ne, tuoj pat mane tildytų megztos beretės. „Jis juk Tėvas!“ Tai juk ne šiaip gimdo, o tėvui, teisėtam sutuoktiniui, moterys „padovanoja“ kūdikius, kaip teigia žiniasklaidos antraštės.
Taigi. Tik, žinote, ne visi tėvai – tikrai biologiniai tėvai. Ir dar. Ne visi biologiniai tėvai verti to vardo.
Homoseksualais – netampama, o esama, tačiau tėvais – tampama. Neužtenka atsitikimo (pastojo-gimė-turim). Per nuolatinį ilgalaikį rūpestį tapau vaikams mama. Tai mūsų tarpusavio, abipusis ryšys, kuris svarbus lygiai tiek pat, kiek mero ir jo vaiko.
Todėl, ar meras leis, ar neleis, mes eisime Vilniaus gatve kaip šeima kitose eitynėse. Jei mūsų valstybė negali duoti mums nieko – jei laiko mus vergais, kurių šeimas galima draskyti, galima elgtis su mumis kaip su tyliais, darbiniais gyvuliais ir dar daugiau – kaip su atpirkimo ožiais už visas nelaimes ir psichinius kai kurių asmenų nestabilumus – tai ką gi. Bent jau tiek, bent jau nueiti miesto gatve tuos kelis šimtus metrų, kaip MES, jau sau leisime. Ir neprašysime jūsų leidimo. Ir nepyksime, jei nepatiksime.
Nenorime patikti, mere! Nenorime tapti jūsų draugais ir kviesti į mūsų sutuoktuves. Tik norime gyventi ramiau – be baimės dėl savo vaikų ateities. Jei siekiant kalbėti atvirai, vis dar reikia slėptis, jei reikia drebėti, prieš išeinant į šio miesto gatvę – tebūnie. Tik gaila, kad miesto nesaugumą didina pats miesto meras.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
