Nepaisant visų mūsų šalies buriuotojų, laivavedžių ir žvejų pastangų į klausimą, ar Lietuva – jūrinė valstybė, o Palanga ir Šventoji – jūriniai miestai, su giliu liūdesiu ir nuoskauda jums tektų atsakyti neigiamai. Palanga ir Šventoji yra miestai prie jūros, taip, gatvėse galima nusipirkti kapitono kepurę ar jūreivišką skersadryžę, tačiau jūrinės kultūros ir atmosferos, kurią Viduržemio ir Juodosios jūros uosteliuose sukuria mažieji laivai, deja, mes dar neturime. Mūsų pajūryje tikrai nepamatysite tiek laivų ir laivelių, kokie plaukioja Ispanijos, Italijos, Graikijos ar Turkijos pakrantėse.
Pagal Jungtinių Tautų Jūrinę konvenciją, kiekviena valstybė turi teisę nustatyti savo teritorinės jūros plotį, neviršijantį 12 jūrmylių, matuojamą nuo bazinių kranto linijų, nustatytų pagal šią Konvenciją. Tai reiškia, kad kiekvienas Europos Sąjungos ir Lietuvos valstybės pilietis turi teisę plaukioti iki 12 jūrmylių nuo kranto. Paradoksalu, tačiau Palangoje ir Šventojoje, netgi nuleisti savo mažąjį laivą į jūrą yra sudėtinga misija.
Pirma. Pajūrio ruožas nuo Klaipėdos iki pat Latvijos sienos šiuo metu atitvertas galinga biurokratine užkarda. Tas, kuris nori nuleisti savo mažąjį laivą į jūrą, automatiškai pažeidžia įstatymą, įvažiuodamas į privačią arba valstybės saugomą teritoriją, ta teritorija pažymėta draudžiamaisiais ženklais, už kurių pažeidimą baudžią policija.
Antra. Ministerijos ir kitos reguliuojančios institucijos ligi šiol nesutvarkė įstatyminės bazės ir neparengė aiškios tvarkos, kaip padėti mažųjų laivų savininkams nuleisti savo laivus į jūrą pakrantėje į šiaurę nuo Klaipėdos. Nors numatyta, kad šiame pajūrio ruože atsiras 12 (?) taškų, kuriuose mažųjų laivų savininkai, žvejai ar buriuotojai galės nuleisti savo laivus į jūrą, visas šis procesas juda kur kas lėčiau nei smėlis, skandinantis Šventosios uostą.
Palangos savivaldybė neturi procedūros, pagal kurią galėtų išduoti leidimus plaukti į Baltiją, Pajūrio regioninis parkas teigia, kad Aplinkos ministerija ligi šiol nepatvirtino tvarkos, pagal kurią būtų galima sudaryti mažiesiems laivams plaukti į jūrą. Savo ruožtu Palangos policija teigia neturinti galimybės išduoti leidimo pažeisti kelio ženklą, draudžiantį privažiuoti prie jūros.
Pavyzdys. Šiuo metu Regioninio parko direkcija gali tik išduoti raštą, kad sutinka kuriam laikui leisti žvejams nuleisti laivus Karklėje arba Nemirsetoje, šalia Palangos. Nesant sureguliuotos įstatyminės bazės, vėlgi pažeidžiamas ekologijos ir higienos kriterijus – štai Nemirsetoje žvejai, turintys laikinę galimybę nuleisti savo laivus į jūrą, jau antri metai skundžiasi, kad nėra tualeto ir dušo. Pabandykite įsivaizduoti, kaip jaučiasi žmogus, grįžęs į krantą po paros jūroje.
Trečia. Šventosios uostas, nors ir kurtas populiarinti mažųjų laivų laivybą, deja, žmonės, norintys nuleisti į vandenį savo mažuosius laivus (valtis, burvaltes, katamaranus, vandens motociklus ir t.t.), susiduria su sunkumais, nes vasaros metu Šventosios uostas prigrūstas automobilių, privažiuoti yra neįmanoma, o čeburekus šlamščiantys poilsiautojai ir jų vaikai žioplinėja po uosto teritoriją, lipa ant transporto priemonių ir t.t.
Pažeidžiamas saugumo kriterijus – uoste renkami ir montuojami galinti varikliai, galintys nukapoti pirštus čia žaidžiantiems mažyliams. Pažeidžiamas ekologijos kriterijus – uoste yra dyzelino, benzino, tepalų, yra nuolatinė gaisro rizika, tačiau pašaliniai ir su laivyba nieko bendro neturintys žmonės bindzinėja aplinkui, nėra įrengta specialių vietų gesintuvams, žvyrui ir t.t. Pažeidžiamas ir tvarkos kriterijus – viskas čia yra chaotiška ir iki nelaimės, neduokdie, vos vienas žingsnis.
Ketvirta. Palangos ir Šventosios miestai neskatina jūrinės kultūros. Taip, politikai, verslininkai stengiasi, kad Baltijos jūra atrodytų graži, tačiau užmiršta parodyti ir kitą jos pusę – neįtikėtiną Palangos grožį iš jūros pusės – Šventosios švyturį, Palangos tiltą, Olando kepurę... Toks dalykas yra sunkiai įmanomas, nes mažųjų laivų laivyba Baltijos jūros pakrantėse nėra tinkamai sureguliuota, įstatyminė bazė nuolat kinta, kas kenkia bet kokiam verslui, susijusiam mažaisiais ir pramoginiais laivais.
Tarptautiniai duomenys rodo, kad poilsiautojas, turintis jūrinį hobį (žvejyba, sportas) ar įrangą (valtis, burvaltė, katamaranas, vandens motociklas, burlentė, etc.) atostogaudamas išleidžia 1,5-2,5 karto daugiau nei sausumos žmogus. Todėl laivybos mažaisiais laisvais skatinimas galėtų būti parama smulkiajam ir vidutiniam Palangos verslui, žvejams, žuvies rūkyklų savininkams, pramogų organizatoriams.
Gerbiamieji, prašome jūsų – grąžinkite Baltijos jūrą jūreiviams, mėgėjams, žvejams, buriuotojams - jie labiausiai myli ir tausoja gamtą, nes puikiai supranta, kad nuo to priklauso jūros ateitis jų gyvenimo kokybė.
Norint grąžinti Baltijos jūrą žmonėms, rekomenduotume:
Įsteigti Palangos ir Šventosios mažųjų laivų savininkų asociaciją, kurios steigėjai būtų Palangos savivaldybė ir laivų savininkai, šios asociacijos pagrindu būtų galima teikti pasiūlymus, kaip suderinti mažųjų laivų savininkų veiklos plėtrą ir visuomenės saugumą Palangos ir Šventosios pakrantėse.
Sutvarkyti įstatyminę bazę ir sudaryti sąlygas mažųjų laivų savininkams be didesnių biurokratinių trukdžių nuleisti savo laivus į vandenį Palangos ir Šventosios pajūrio teritorijoje.
Viešai žiniasklaidai ir visuomenei pateikti tokių vietų sąrašą ir informaciją, kaip bus užtikrinami saugumo, ekologijos, higienos ir tvarkos reikalavimai tose vietose.
Viešai žiniasklaidai ir visuomenei pateikti grafiką, kada bus galima naudotis naujai įrengtomis mažųjų laivų nuleidimo vietomis.
Jei įgyvendinsime tai, galėsime pasakyti, kad Palanga ir Šventoji žengė dar vieną mažą žingsnelį jūrinių miestų link. Tam, kad Palangos ir Šventosios simboliais būtų laikomi ne pusgirčiai baltarusiai, o baltos burės ir mažųjų laivų siluetai horizonte.
Tomas Staniulis yra „Gold of Lithuania“ direktorius
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
