Savo istoriją Milda ir Violeta (vardai pakeisti. - Red.) sutiko papasakoti „Bendraukime“.
„Tik nelaikykit maisto virtuvės šaldytuve – viską išvogs“, - tai buvo pirmieji braškių skynimo ūkyje jau dirbančios lietuvės žodžiai, kuriuos vos atvykusios išgirdo Violeta ir Milda.
Netrukus merginas pasitiko girti tautiečių veidai – o buvo 6 val. ryto. Apgirtusiems vyrams stebint, merginos iš autobusiuko krovėsi savo lagaminus.
Vagoje – nuo 6 val. ryto iki 8 val. vakaro
Į braškių ūkį Ziunderte, esantį visai šalia Belgijos sienos, merginas paviliojo galimybė per porą mėnesių užsidirbti vasaros pramogoms – festivaliams, asmeniniams pirkiniams. Dirbti į užsienį vasarai išvyko ne vienas jų bičiulis, o vienas jų ir rekomendavo konkretų braškių rinkimo ūkį.
Merginos žinojo, kad uždarbis priklausys nuo jų pačių. Ūkio savininkas pažadėjo mokėti už surinktų braškių kilogramą. Kaina svyruodavo priklausomai nuo braškių rūšies ar net oro sąlygų. Vidutiniškai vasaros darbininkėms už surinktų braškių kilogramą buvo pažadėti 38 euro centai (apie 1,3 lito).
Merginoms tiko ir pasiūlytos gyvenimo sąlygos – netoli braškių laukų pastatytame vagonėlyje įrengtuose kambariuose buvo apgyvendinama po keturis žmones. Atvykus dar penkioms naujoms merginoms iš Lietuvos, kartu su Violeta ir Milda jos įsikūrė dviejuose kambariuose.
Maždaug tris savaites lietuvės neturėjo jokių rūpesčių: dirbo nuo 6 val. ryto iki 8 val. vakaro, turėjo keturias pertraukas. Nuo ankstaus ryto merginos vagoje skynė braškes, dėjo jas į dėžes. Vėliau uogų pilnas dėžes kartu su ant kortelės užrašytu joms priskirtu numeriu priduodavo surinkimo punkte.
Ramybę sudrumstė įtarimai vagyste
Ūkio vadovai savo ruožtu kiekvieną vakarą ant lentos iškabindavo sąrašus, kuriuose skelbdavo, kuris darbininkas tądien surinko daugiausia uogų. Kaip sužinojo Violeta ir Milda, tuose sąrašuose ilgai niekas nesikeisdavo – pirmutinėse pozicijose visuomet karaliaudavo tie patys trys asmenys, ūkyje dirbę ir praėjusiais metais. Naujokės juos buvo praminusios Braškių karaliais.
Tačiau ramų braškių ūkio gyvenimą vieną vakarą sugriovė sąrašo viršuje atsidūrusi naujokė Rita.
„Mes žinom, ką tu darai. Tu vagi ir keiti korteles, kad atrodytų, jog pati surinkai braškes“, - negalėję patikėti Ritos darbštumu suūžė ūkio senbuviai, savo žodžius palydėję išsprogusios įtampos kumščiais į sienas.
Violeta ir Milda įsitikinusios, kad Rita nebūtų galėjusi sukčiauti, kilnoti ir keisti dėžių su braškėmis. Smulkaus sudėjimo mergina turi kojos traumą, šlubuoja, tačiau rinkdama braškes ji dirba kruopščiai ir greitai. Todėl visos ūkio naujokės pasiryžo ginti vagyste apkaltintą Ritą.
Netrukus už tai sumokėjo savo ramybe.
„Nuo pat tos akimirkos mūsų atžvilgiu prasidėjo nuolatinės patyčios ir užgauliojimai. Iš pradžių bandėme nekreipti dėmesio, laukuose dirbome su ausinukais. Tačiau galiausiai bijojome vaikščioti po vieną, nueiti į bendrą virtuvę“, - prisiminė Milda.
Jaunas merginas gąsdino suaugusių vyrų kalbos, kuriose kas antras žodis buvo rusiškas keiksmažodis, ir jų agresyvus elgesys. Tiek Rita, tiek kitos merginos buvo vadinamos bjauriausiais žodžiais. Paaugles gąsdino, kad susiraukę vyrai pro jas praeidavo sugniaužtais kumščiais. Senbuvius erzindavo net naujokių juokas.
O ūkio savininkas olandas, net ir pamatęs apsiverkusias ir išsigandusias septynias merginas, nesuprato problemos. Olandas prašė merginų nepalikti jo ūkio, nes buvo pats braškių sezonas, o surasti naujų darbuotojų taip greitai nepavyks.
Žadėjo spardyti, kol išliks stipriausia
Merginos sutiko likti dirbti, tačiau įtampa ūkyje augo valandomis.
„Rytoj jūs, kalės, visos verksit“, - vieną ketvirtadienio vakarą iš vieno senbuvių išgirdo paauglės.
Suvokusios, kad su jomis iš tiesų gali būti susidorota, merginos puolė ieškoti, kaip galėtų kuo greičiau grįžti namo.
„Nusprendėm – bėgsim, jau net atlygis nebuvo svarbu“, - prisiminė Violeta. Tiesa, suprato, kad tai nebus tokia paprasta užduotis, mat dažniausiai autobusiukai į Lietuvą važiuoja sekmadienį.
Vis dėlto skubėti vertė kitą dieną pasipylę jau atviri grasinimai – išprievartauti ir nužudyti.
„Atsinešim stalą, sustatysim visas ir spardysim, kol išliks stipriausia. Tada ją patvarkysiu, nes ilgai be sekso esu“, - tokius žodžius iš vieno senbuvių išgirdo merginos.
Vairuotojas pasigyrė turįs sekso vergių
Po tokių grasinimų persigandusios merginos puolė tik dar smarkiau ieškoti, kas jas išvežtų iš Olandijos. Viena žinoma vežėjų įmonė pažadėjo – vairuotojas iš Lietuvos Olandiją pasieks sekmadienį, ir tos pačios dienos vakare merginos galėsiančios išvykti.
Tačiau mintis, kad artėja laisvadienis, prieš kurį jas terorizuojantys lietuviai svaiginsis ir tik dar labiau suįžūlės, vertė ieškoti naujo vežėjo. Lietuvės apsidžiaugė, kad rastas kitas vairuotojas galės atvažiuoti jų paimti jau šeštadienio vakarą.
Dabar merginos dėkoja likimui ir geraširdei lietuvei, kuri, kaip paaiškėjo, išgelbėjo jas iš gresiančios dar didesnio košmaro. „Vos tik susitarėme su antruoju vežėju dėl kelionės šeštadienį, mums paskambino pirmojo vežėjo atstovė ir sušuko: „Merginos, ką jūs darot?!“
Moteris paaiškino, kad kelionę namo dar šeštadienį pažadėjęs vairuotojas kitiems vežėjams prasitarė turįs „septynias malkas“. „Malkomis vadinamos parduoti vežamos moterys“, – drebančiu balsu pasakojo Milda.
Susirūpinusi moteris pažadėjo, kad jos įmonės vairuotojas atvyks dar sekmadienio rytą – bus neišsimiegojęs po kelionės iš Lietuvos, tačiau paims nuo vilko ant meškos pasiryžusias šokti lietuves.
Tačiau džiaugtis dar buvo anksti.
Po smūgių į galvą – vėmimas visą naktį
Paskutinį vakarą braškių ūkyje septynios lietuvės apskritai ištrintų iš savo gyvenimo. Susikrovusios daiktus merginos sulindo į savo kambarius ir meldė – kad tik greičiau ateitų rytas.
Netrukus, kaip ir baiminosi, prasidėjo alkoholio padauginusių vyrų ir jų moterų šėlsmas. „Gulėjau savo vietoje lovoje antrame aukšte, kai spyriai ir smūgiai į plonytes sienas pradėjo siūbuoti mano lovą. Greit iš jos šokau, nes supratau, kad ji gali bet kada nuvirsti“, - pasakoja Milda.
Merginos prie pat durų sukrovė savo lagaminus, kad šios, esant reikalui, kiek sustabdytų agresorius. Milda pasiruošė iš Lietuvos atsivežtą dujų balionėlį, Violeta – peiliuką. Telefone jau buvo surinktas Olandijos policijos numeris.
Vieni alkoholio priputę vyrai daužė į persigandusių merginų duris, reikalaudami išlįsti, kiti už sienos triukšmavo tarpusavyje.
„Baisu ir prisiminti, ką tą naktį išgirdome. Kai po vieno vyro smūgio kitam išgirdau riksmą, kad šis nekvėpuoja ir kad reikia kuo greičiau nešti vandenį, supratau – tiems žmonėms nieko nereikštų užmušti.
Nežinau, kaip baigėsi tam vyrui, tačiau kito vyro smūgį į galvą gavusi moteris, kaip girdėjau pro plonas sienas, vėmė ir šaukė visą naktį“, - tautiečių elgesiu neatsistebi Violeta.
Namo – su 1,5 tūkst. litų uždarbiu
Išgyvenusios bemiegę naktį merginos pasileido iš savo kambario tekinos, vos išgirdo, kad atvyko jas parvežti į Lietuvą turėjęs autobusiukas.
„Rita, kuri patyrė daugiausia patyčių, prie autobuso stovėjo verkdama ir drebėdama ir baimės. Atrodė, kad ji nesugebės ištiesti rankos ir paimti olando pinigų. Pats ūkio savininkas, vis dar negalėdamas patikėti, kad mes išvykstame, šaukė ant mūsų, o vietos gyventojai ir autobuso vairuotojas stovėjo išsprogusiomis akimis“, – pasakojo Milda.
Įsėdusios į namo vežantį autobusą septynios lietuvės dar valandą negalėjo pratarti nė žodžio. Kas bandė suvokti, iš kokio pragaro ištrūko, kas atsigauti nuo košmariškų pastarųjų dienų.
Per tris savaites uždirbusios po maždaug 1,5 tūkst. litų, Milda ir Violeta tikros – į Olandiją jos kojos daugiau neįkels. Ne todėl, kad nemėgtų šios šalies – sugrįžti į tiek košmariškų išgyvenimų atseikėjusią šalį būtų pernelyg sunku.
Dvyliktą klasę rudenį pradėsiančių merginų svarstymu, tokius pačius pinigus jos būtų galėjusios uždirbti ir kokiame nors Vilniaus ar pajūrio bare – tik ne tokia kaina, kurią sumokėjo lietuvių uzurpuotame braškių ūkyje.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
