„Pirmaisiais metais iš aš pažįstamiems skundžiausi, kaip tame Randerso ūkyje baisu, kad darbininkams prieinamas tik šaltas dušas. Bet kitais metais vėl važiuoji, nes žinai, kad neblogai užsidirbsi“, - rašė Milda.
Sandra ir Milda liko patenkintos tiek darbo, tiek apgyvendinimo sąlygomis, nors prieš tai savo istoriją „Bendraukime“ išklojusi Berta tikino, jog ūkis priminė šiukšlyną, o vadovai nebuvo sąžiningi.
Tiesa, Milda ir Sandra pripažino, kad ne kiekvienam ūkyje tekdavo skinti geresnėmis laikomas mėlynes, trešnes ir avietes. Tačiau jos niekuomet nesiskųsdavo.
Būdavo merginų, kurios neištverdavo ūkyje nė savaitės. Kol jos kraudavosi daiktus kelionei atgal, mes su bičiulėmis išgerdavom po kavos puodeli, palydėdavom jas šypsenomis ir eidavom ravėti braškių laukų - juk ne sėdėt atvažiavom!“ - apie savo nusiteikimą rimtam darbui pasakojo Milda.
Net ir po sunkiausios dienos merginos turėdavo jėgų ir noro skaniai išmoningai pasigaminti valgyti: kepdavo picas, vištą, širdelių formos kiaušinienę.
Merginų buvo patenkintos ir savo kambariais, juose nebijodavo palikti daiktų. „Žinoma, kiekvienas turi saugoti savo asmeninius daiktus. Bet bent jau mes nebijojom nei gautos algos ant lovos nusimesti, nei kompiuterį, telefoną ar fotoaparatą palikti ant stalo. Išeidamos dirbti žinodavom, kad grįžę rasim viską taip, kaip palikom“, - pasakojo Milda.
Susibičiuliavusios merginos laisvomis dienomis lankė Danijos miestus, susipažino su netoliese gyvenančiais lietuviais, pramogavo naktiniame klube, mėgo važiuoti apsipirkti. O kartais, šiltomis dienomis, tiesiog degindavosi prie savo laikinųjų namų.
Sandrai pasisekė keletą vasarų dirbti puikiose kampanijose, o po pirmojo karto net verkė, kai sezonui pasibaigus reikėjo išsiskirti.
„Vienais metais labai skubėjom išvykti, tai pinigų taip pat, kaip ir Berta, iš karto negavom, tačiau juos mums po kelių savaičių parvežė ten dar pasilikusi pažįstama“, - pridūrė Milda.
Merginos įsitikinusios: nepaisant nesėkmių istorijų, apie kurias rašo žiniasklaida, lietuviai į braškių ūkius važiavo, važiuoja ir važiuos.
„Per vasarą pavargsti, galvoji, kad niekad į tą ferma nebevažiuosi, nes viską skauda. O grįžti namo, žiūri, kiek pinigėlių uždirbai, kiek gali visko įsigyti, ir žiūrėk - kitą vasarą ir vėl sėdi tame pačiame ūkyje“, - pasakojo Milda.
Lietuvė tikino, kad per 5 savaites Danijos ūkyje užsidirbo apie 5000 litų. Anot Mildos, kiekvienas važiuojantis į ūkį turėtų pasidomėti apmokėjimo sąlygomis ir kiek liks uždarbio atmetus kelionę pirmyn ir atgal, taip pat maistą. Jį mergina siūlo vežtis iš Lietuvos.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
