Geriausias evoliucijos įrodymas – panašių veikalų transakcija į viešąją erdvę interneto laikais. Jeigu su Mikalda reikia kiek vargti „Google“ pagalba, Nostradamas dar laikosi, ir su „griūvančiomis JAV“, „bankrutuojančia Europa“ ir „per stebuklą gyva Rusija“ tenka susidurti kas dieną. Kiek apie pastarąją.
Žiniasklaidoje neseniai buvo pateiktas verstinis užsienio ekspertų nuomonių kratinys, kurio garsi antraštė skelbia verdiktą, kad kaimynų ekonomiką išgelbės tik stebuklas. Kaip yra iš tiesų?
„Iš tiesų“ yra viso labo tik intuicija.
„Gazprom“ eros pabaiga? Iš šalies nutekantis kapitalas? Rusenantis Kaukazas ir prasigėrusi glubinka? Tikrai taip!
Didėjantis gimstamumas? Mažėjantis mirčių nuo alkoholio vartojimo skaičius? Nupirktos-sutramdytos Čečėnijos modelio taikymas kituose neramiuose regionuose? Tiesiog kartais didėjantis armijos finansavimas? Ir vėl – taip.
Šis straipsnis rašomas Lietuvoje ir skirtas Lietuvos gyventojams, tad komentarai „rusofobas“, „rusofilas“ arba švelnus lietuviškas „autorius gaidys“, garantuoti. Kokios to išvados? Jokios. Galvokit, gerbiamieji, ne apie autorių, o apie duoną kasdieninę ir valstybę, kurios sostinės vartuose tūlas kunigaikštis kadaise ietimi išbraižė „Algirdas buvo čia!“
Nuo aprašyto įvykio prabėgo ne vienas šimtas metų ir vaidmenys kiek pasikeitė.
Žinia, valstybė – tai konkrečioje teritorijoje lokalizuotas žmonių sambūris su visu, ant pečių velkamu istorijos paveldu. Mentalitetas, būdo bruožai, tautos istorinė atmintis, genetika, propaganda formuoja kritinę gyventojų masę, jos vertybes. Nukreipia tas vertybes vienokia ar kitokia kryptimi. Rusijos atveju – kitokia kryptimi. Deržavos kryptimi.
„Mes geresni, mes jus primušėm istorijos verpetuose, padarėm „socializmo vitrina“, mes išmokėm plaukti jūsų Rūtą!“
Toje šalyje valdantieji šaudo ir žvejoja, skraido naikintuvais ir sklandytuvais, myli gimnastes ir gimnastės myli juos. Tų, kurie nemyli, jų mažai ir tolydžio mažėja.
Prasidėjus rimtam ekonominiam sunkmečiui šalyje arba dar blogiau, suirutei (смутa) prireiks „mažo pergalingo karo“ arba bent jau – priešo. Turiu jus nuliūdinti, Mongolija – neįdomu, Kinija per didelė, JAV – ne tas kalibras, o štai Lietuva...
Tuomet gal verta statytis altorėlius ir atnašauti aukas Rusijos gerbūviui ir klestėjimui? Taip pat ne.
Turtas šiai valstybei reiškia ne gerovės visuomenę, demokratiją ir ramybę aplinkiniams. „Пальцы веером“ ir „блатной базар“ kaimynų atžvilgiu – valstybinės politikos dalis, kuri materializuojasi milijonais informacinio karo kampanijoms ir milijardais 4-osios kartos tankų kūrimui.
Mums palanki yra tarpinė Rusija, kuomet vegetavimą keičia pakilimas, o šio atneštą imperiškai nostalgišką euforiją nuslopina iškastinių žaliavų pigimo banga ir „minkštas nusileidimas“.
Kokia bus realybė, pamatysime patys... Svarbu ne pro ginklo taikiklį ar grotuoto traukinio vagono langą.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
