Taigi. Sparčiai beartėdama prie 4-osios dešimties jau galiu save apibūdinti kaip gana ryškią, bet ypač nepastovią asmenybę. Atkuriu jau ankstyvoje paauglystėje prasidėjusius „nuokryčius“, lėmusius itin sėslaus gyvenimo periodus su vėlesniais metais aplankiusiomis kraupokomis „lubų stebėjimo“ valandomis (na, tiksliau – dienomis, savaitėmis...) bei gana šmaikščiais panikos priepuoliais (humoro jausmas – labai sveikas dalykas, ypač tokiose situacijose).
Šias „žemumas“ keičiantys „pakilimai“ pasižymėjo daugybe planų, norų, šviežių įsidarbinimų, naujų pažinčių, pramogų, vakarėlių gausa. Žinoma, būta ir daugybės „neutralių“ dienų, kai iš laimės nešokinėji, bet ir gyvenimo beprasmybės klausimas nekamuoja. Tačiau dabar, žvelgdama į praeitį, galiu drąsiai išskirti kelis ryškius pusmečius, nusipelniusius apibūdinimo „ypač žemi“.
Labiau pasidomėję psichiatrinėmis diagnozėmis dabar neabejoja – bipolinis sutrikimas. Ir aš jau ne vienerius metus turiu šią idėją, pametėtą vienos skaitytos knygos herojaus ligos istorijos (tuomet tai dar buvo vadinama maniakine depresija). Ir pernai lankyti specialistai yra linkę taip manyti, nors „rimtų“ diagnozių ir nesulaukiau.
Tai lyg ir viskas būtų aišku, bet yra dar vienas „o gal“. Tiesiog per pastarąjį „nuokrytį“ turėjau daug laiko pamąstyti... O atradus įdomių sutapimų, pasidomėti informacija interneto platybėse. Ir štai turiu rimtų įtarimų, kurių pati asmeniškai niekada negalėsiu patvirtinti, o jei kokie nors kvalifikuoti specialistai ir turi/ turės įrodymų, kažin ar pasidalys jais su visuomene (ir visai nereikia aiškinti, kodėl ne). Bet aš noriu pasidalyti. Ne įrodymais, bet įtarimais.
Taigi, aš esu rūkalė. Šiuo metu nerūkau, tačiau sakoma, kad kartą pradėjęs, „nerūkančiu“ jau niekada nebebūsi – tik nustojusiu rūkyti. O pradėjau aš anksti – vos pasiekusi vaiko/ paauglės slenkstį. Pradėjau, nes pati norėjau – jokių draugų įtakos man nereikėjo. Pirmąją cigaretę, beje, rūkiau viena, planuotai. Nežinau, kodėl, bet nuo pat neatmenamų laikų aš žinojau, kad užaugusi rūkysiu, nors dauguma vaikų juk bjaurisi šiuo smirdžiu suaugusiųjų įpročiu.
Na, bet čia aš ne apie tai. Užtenka paminėti, kad nuo 12 metų tapau nuolatine rūkore. Nepamenu nė dienos be cigarečių – visada rasdavau, kur ir kaip. Ir niekaip nesuprasdavau, kaip kiti gali imti ir nerūkyti, pavyzdžiui, savaitę (pavyzdžiui, išvykoje su tėvais ar panašiai) ir „nieko tokio“ nejausti. Aš jaučiausi priklausoma.
O sulaukusi 17 metų tiesiog ėmiau ir nustojau. Nes vėlgi – norėjau. Be jokių stereotipinių „stresų“, kaip tik daugiau su džiaugsmu ir pasididžiavimu savimi. Nustojau rudenį, o po jo atėjusią žiemą pamenu kaip nepraeinantį peršalimą, siaubingus kosulio priepuolius, nemigos naktis. Ir daugybę tyrimų be jokių rezultatų.
Na, bet po kelių mėnesių „išsikosėjau“. Ir jei ne vėlesnė patirtis, čia nė nebūtų, ką rašyti – rūkiau, nustojau, pakentėjau, kol plaučiai prasivalė, ir tiek.
Tačiau po poros metų kažkaip vėl užsinorėjau ir vėl grįžau į rūkančiųjų gretas. Tai sutapo su studijų pradžia, pirmaisiais darbais, daugybe naujos ir smagios veiklos. Na, „pakilimas“.
Parūkiau iki 21-erių ir nutariau, kad nebenoriu. Tuo metu mečiau su išpopuliarėjusiu „Lengvu būdu mesti rūkyti“ – tiesą sakant, toje knygoje tiesiog radau tai, ką jau buvau patyrusi, kai pirmąjį kartą nustojau – kad tai iš tiesų visiškai nesunku ir net malonu. Malonu buvo ir šįsyk. Liūdniau pasidarė po poros mėnesių nerūkymo, kai puoliau į gana rimtą nuosmukį – metusi darbą ir šiaip ne taip parašiusi bei apsigynusi diplominį darbą, ateinantį pusmetį praleidau užsidariusi namuose (turimų santaupų pragyventi užteko).
Žinojau, kad tai nėra gerai, bet labai nenorėjau „chemijos“, tad į specialistus nesikreipiau. O vieną dieną tiesiog atsistojau, susiradau gerą darbą, grįžau į socialinį gyvenimą, nušvitau. Ir netrukus vėlgi užsinorėjau rūkyti...
Trečią kartą mečiau po dar poros metų rūkymo. Šįsyk malonius pojūčius po poros mėnesių pakeitė naujos ligos. Vėlgi tarsi „nuolatinis peršalimas“, bet šįsyk „kirto“ ne plaučius, bet trachėją, ir kelis mėnesius jokie gydytojai nesugebėjo ištempti manęs iš to košmaro.
Nuolatinio užkimimo bėdas pasodrino man brukamų antibiotikų poveikis (po poros geriamų gavau net leidžiamų – ypač stiprių) – vien neigiamas, nes lyg ir įveikus vienas bakterijas, netrukus įsikurdavo kitos. Aplankiau daugybę gydytojų, išklausiau daugybę nuomonių. Galiausiai spjoviau į tas bakterijas, pradėjau slopinti šiaip nejaučiamą skrandžio rūgštingumą (dar viena galima priežastis) ir išsipjoviau tonziles (anginą) – dėl visa ko. Nežinau, ar dėl to, ar tiesiog su laiku, bet praėjo. Pasveikau. Nenumiriau (turbūt nereikia minėti, kad per tuos mėnesius įvairių minčių buvo). Užtat pakeičiau darbą, gyvenamąją vietą – atsigavau. O dar po kurio laiko – ir vėl rūkyti pradėjau (kodėl? Ir vėl – ne apie tai mes čia dabar...).
Dar pora metų žudymosi rūkalais, dar vienas susiėmimas ir nustojimas. Šįkart lydimas didelio nuovargio, silpnumo, nepaaiškinamų pykinimų. Daugybės tyrimų, gerų rezultatų, panikos priepuolių. Hipochondrijos. Depresijos (na, nori nenori, darosi liūdna, kai giliai įtiki, kad jau miršti). Kai buvo atlikti bene visi įmanomi kraujo, šlapimo, išmatų testai ir prieita net iki smegenų magnetinio rezonanso (jokių nukrypimų), nutariau, kad daugiau nebegaliu, ir sutikau išbandyti psichiatrės siūlomą „chemiją“.
Prisidėjo ir superilgos atostogos, asmeninio gyvenimo pokyčiai. Suveikė puikiai. Šiuo metu jaučiuosi sveika ir laiminga (ir jau be „chemijos“).
Nerūkau. Kartais sukylančią trauką veju su pagaliu (mintyse). Gailiuosi, kad pradėjau rūkyti, bet to nebepakeisi. Viliuosi, kad nebegrįšiu, bet nieko sau nebežadu.
Kodėl visa tai parašiau, kokių įtarimų turiu? Manau, nereikia aiškinti.
Ar pati esu tikra, kad mano organizmas taip skausmingai išgyvena rūkalų abstinenciją? Ne, nesu. Ir turbūt niekada nebūsiu, nes ne tik kad nesu specialistė, bet ir suprantu, kad mūsų smegenų veikla yra tokia sudėtinga, kad net geriausi specialistai nėra tokie jau specialistai. Tiesiog iš savo gyvenimo patirties galiu pasakyti, kad didžiausi mano „nuopuoliai“ (tiek psichologinės, tiek fizinės sveikatos) stebėtinai sutapo su rūkalų atsisakymu.
Ir dar galiu paminėti, kad nustebau internete atradusi tiek daug tokių pačių įtarimų turinčių rūkalių (tiksliau – buvusių rūkalių). Dažniausiai yra minima būtent depresija, panika, neišlipimas iš įvairių „peršalimo“ ligų, skrandžio bėdos. O laikotarpiai svyruoja, bet dažniausia minima nemalonumų pradžia yra apie pora mėnesių po žalingo įpročio atsikratymo, o pabaiga – keli mėnesiai vėliau.
Aš jokiu būdu neteigiu, kad jei jūs esate rūkorius ir atsikratysite šio visiškai beprasmiško įpročio, būtinai išgyvensite šį sunkų laikotarpį. Jokiu būdu ne – net jei tai, ką aš išgyvenau, iš tiesų abstinencija, esu tikra, kad kiekvienam organizmui ji visiškai unikali. Tačiau jei vis dėlto metę rūkyti po poros mėnesių pradėsite jausti, kad fizinė ir psichinė jūsų sveikata jus apleidžia – nepanikuokite. Tai laikina. Tai tik „bausmė“ už mūsų neišmanymą ir kvailumą, vedusį prie noro „mėgautis“ šiuo sveiku protu nesuvokiamu „malonumu“.
Belieka tikėtis, kad bendromis jėgomis išstumsime cigaretes iš mūsų visuomenės, ir jei ne mūsų vaikams, tai gal anūkams, na, bent proanūkiams nebesinorės „pamaištauti“ su visomis galimomis pasekmėmis.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
