Nors tik porą kartų per savaitę jis pasiekia kaimus, bet vis geriau nei nieko. O pasirodo, būna ir taip, kad transportas neatvažiuoja iki paskutinės stotelės. Matyt, čia ir slypi paaiškinimas.
Taip, paskutinė stotelė. Kam vairuotojui, važiuojančiam Panevėžys-Vadaktai ir neturinčiam autobuse keleivių, siekti Vadaktus? Tikrai, juk galima tiek kuro sutaupyti ir laiko, „ir autobusą patausosiu“, - matyt, sako vairuotojas. Apsisuka ties Šventupiais arba Krekenava, priklausomai nuo esamų keleivių, ir žinokitės tie, kurie laukia Vadaktuose.
Nesvarbu, kad toks vairuotojų elgesys vadaktietį skriaudžia jau nebe pirmą kartą, tai tęsiasi ir tęsiasi. Grafikas iki 2013 m. gegužės buvo toks, kad autobusas važiuodavo kasdien, išskyrus šeštadienį.
O dabar tik penktadienį ir antradienį ryte ir per pietus. Studentai, vaikai pas tėvus grįžta aplankyti, o kaip pasibaigus savaitgaliui jiems išvažiuoti? Kam tai rūpi...
Su tuo, kad ne sekmadienį, o antradienį būna autobusas, jau susitaikėme. Ką gi, antradienį laukiame rytinio autobuso, vežančio į Panevėžį. Beje, praėjusį penktadienį autobuso taip pat nebuvo. Tad susirinkę 7 žmonės tikrai tikisi, kad du kartus iš eilės negali neatvažiuoti. Po 40 minučių laukimo pasirodė — GALI.
Laukdama išgirdau, kad vienai senyvo amžiaus keleivei baigiasi vaistai ir ji norėjo pasiekti vaistinę. Kita pora, motina ir dukra, laukė autobuso, nes norėjo kreiptis dėl darbo. Du tėvai aiškino savo dukrytei, kad jie anksti ją pakėlė, nes važiuos aplankyti jos kitų senelių. Aš tik šiaip norėjau aplankyti mieste gyvenančius draugus ir ramiai laukiau tylėdama.
Man buvo gėda už bendrovę, kad užmiršo šiuos žmones. Gėda, kad dar esu studentė ir negaliu tiek susitaupyti, kad nusipirkčiau automobilį ir pagelbėčiau šiems žmonės. Buvau nusirašiusi bendrovės vadovo telefono numerį, bet niekas neatsiliepė. Kaip paaiškėjo vėliau, telefono numerių yra daugiau ir to, kuriuo atsiliepiama, aš neturėjau.
Laukiantieji kalbėjosi, kad kai nebūna autobuso, jie skambina į Panevėžio autobusų stotį, o ten sulaukia atsakymo: „Autobusas iš stoties išvažiavo“. Man buvo įdomu, ką sako pati bendrovė.
Taigi grįžusi namo, susiradau internete reikiamą, tikrąjį vadovo numerį ir paskambinau. Necituosiu, bet atsiliepusi moteris pasakė, kad paskambinau ten, kur norėjau, o paklausus, kodėl nebuvo rytinio autobuso, atsakė, kad autobusai genda, o vairuotojai lanko kursus. Aš numanau, kas ten per kursai: kaip sutaupyti kuro, kaip gąsdinti keleivius, kad iki galinės stotelės neveš (taip man buvo prieš žiemos atostogas, kai per šalčius norėjo, kad eičiau nuo Šventupių pėsčia, nes slidu jiems važiuoti. Žinoma, atsikirtau, kad bijau vilkų ir gal todėl vežė... Suprasi ten juos), ir t.t.
Grįžkime prie pokalbio su vadovo administratore. Kitas mano klausimas buvo, ar ir penktadienį buvo sugedęs autobusas? Atsakė, kad taip, buvo sugedęs. Mane labiausiai domino, ar per pietus verta eiti vėl laukti, ar bus autobusas. Pažadėjo sužinoti ir man perskambinti. Liepė padiktuoti numerį, į kurį norėčiau, kad skambintų. Ties 7-uoju mano telefono numerio skaitmeniu mane nutraukė ir norėjo baigti pokalbį, bet ryžtingai užbaigiau, kad telefono numerį sudaro 9 skaitmenys.
Matyt supyko, nes po 5 minučių sulaukiau jos skambučio su atsakymu: „Žinot, atsiprašome, autobusas sugedęs“. Šaunumėlis. O gal vairuotojai lanko mechanikos kursus ir čia būtų tinkamiausias paaiškinimas?
Priėjome sieną. Kur kreiptis, kad kas nors pasikeistų ir močiutė pasiektų vaistinę, anūkė senelius, o moteris darbo vietą? Juk gera žinoti, kad dar yra norinčių gyventi Lietuvoje. O mano draugai patys gali atvažiuoti, kiek aš čia dėl jų aukosiuos...
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
