Vanduo - gyvybės pagrindas. Nualpusiam pirmiausia duodama atsigeri vandens. Pasveikimas iš maldos ir tikėjimo Dievu - galbūt tai gilus susikaupimas ir blokavimas ligos židinių, galbūt ir ligonio ramybė, kai daugelis rūpinasi juo melsdamiesi. Pasidalintas džiaugsmas padidėja, nelaimė sumažėja.
Galvokime, kaip norime, bet pirminė pasveikimo priežastis - tikėjimas ir malda. Turėjau vaikystėje nelabai „gerą“ draugą Praną. Jis ir kiti jo amžininkai buvo vyresni. Mus mažesnius skriaudė. Jo tikėjimas Dievu buvo pagal to meto ateistinę įtaką. Jo nedomino, kodėl vieni tiki, o kiti ne. Jis nepyko ir neįžeidinėjo tikinčiųjų.
Augdami pametėme vaikiškus žaidimus. Sveikinomės susitikę. Aš tapau dvasininku. O Pranas patyrė skaudžią avariją ir tapo neįgalus. Jauno žmogaus atkaklumas, veržlumas, kitaip pradėjus vertinti gyvenimą, jį padarė labai visiems artimą ir mielą. Jo namuose netrūko draugų, bet amžius ir ilgas sėdėjimas invalido vežimėlyje keitė sąnarių, audinių ir organų veiklą.
Bendravome labai artimai, bet kas buvo jo sieloje, mes neišsikalbėdavome. Aš nenorėjau jo užgauti, dažnai panašių ligonių užduodamu klausimu: "Jeigu būtų Dievas, ar taip reikėtų kentėti?“ Pranas žinojo, kad tos avarijos priežastis buvo jo užmarštis, kad remontuojamas kelias.
O aš, jausdamas jo „netikėjimą“, nenorėjau rodyti savo žinojimą kai kuriais dalykais ir ieškojau jam prieinamo bendravimo būdo. Jis galbūt nedrįso ką nors savaip prisipažinti.
Tik vieną kartą, kai jį aplankiau, jis manęs užklausė: „Žiūrėk, Alfonsai, aš geriu palaimintą kryžiumi maldingo žmogaus vandenį ir man su inkstais darosi geriau. Bet kodėl šis palaimintas vanduo nežaliuoja, negenda, nors stovi ant lango kelias savaites ir mėnesius? Mat reikia pas tą žmogų eilę stovėti dėl vandens palaiminimo ir todėl man parveža daugiau vandens. O tas, kuris nepalaimintas, pažaliuoja, sugenda.“
„Matai, - sakau Pranui. - Viskas, kas palaiminama, negenda. Kai tėvai palaimina vaikus išleisdami į mokyklą, jie sugrįžta laimingi. Kai mes vieni kitus daugiau laiminame, o nepykstame – gyvenimas būna laimingas. Tu, Pranai, pats atsakei sau į klausimą, kodėl negenda kai kurie daiktai ir žmonės".
Prano inkstai pasveiko. Gal jums, skaitytojams, kils mintis, kodėl jis nesikreipė į tikrus medikus. Jo paties žmona - nuostabi miestelio medikė. Ten, kur nepadeda medicina, padeda stebuklai.
Kita istorija. Anais sunkiais laikai, kai kelionės buvo pigios, išvažinėjau, pėsčiomis išvaikščiojau daugelį to meto respublikų. Teko apsistoti ilgiau Gruzijoje. 80-metė Maro Macheli, pas kurią svečiavausi, papasakojo savo istoriją. Sunkiai sirgusią ją paguldė ant operacinio stalo. Nuo šio gruzinė pabėgo dar jos nepririšus, nes ji sapnavo, kad yra ir kitokių vaistų - tai pašventintas vanduo.
Gruzijoje tuo metu Romos katalikų tikyba buvo varžoma. Tad kunigai šalyje pastoviai negyveno, dažnai atvykdavo užsieniečiai. Maro prašydavo pašventinti vandens. Prašydavo pašventinti daugiau vandens, kadangi ji gydėsi vandeniu, o kunigas kartais ilgai neatvykdavo. Pašventintas vanduo negesdavo. Maro operacijos nereikėjo ir pas daktarus ji nesilankė.
Taip susipažinau su energinga, puikia senute, kurios vyras žuvęs kare, o dukra ištekėjusi. Pakviečiau aplankyti Lietuvą. Susirašinėjau laiškais. Vieną vėlyvą spalio vakarą paskambino draugas (dabar jau vyskupas ) iš Vilniaus, kad pas mane atvyko Maro. Nuvykau parsivežti į Kauną.
Maro buvo vasariška juoda (dėl vyro gedulo) suknele ir kambarinėmis šlepetėmis. Tai mūsų spalio lietums ir vėsiam orui visai netiko. Maro pasakė, kad jos visus susiruoštus daiktus atėmė dukra, kad ji neišvyktų. Tad ji atvyko kaip stovėjo, o jos tikslas buvo, kad aš pašventinčiau vandens, nes jis jo jau neturėjo ir jautėsi blogiau.
Aišku, pirmiausia gruzinei daviau atsigerti lietuviško šaltinio palaiminto vandens ir ėjome už parankės į parduotuves pirkti drabužių ir batų. Gabi ir išsilavinusi močiutė domėjosi viskuo. Ypač mūsų krikščionišku gyvenimu. Domėjosi mūsų kalba, kultūra, rašyba ir pati stengėsi išmokti rašyti lietuviškai, nes į Gruziją atvykus kunigui iš Lenkijos, ji pati rašydama į sąsiuvinius mokė kunigą rusų ir gruzinų kalbų. Rodė dideles šūsnis prirašytų sąsiuvinių.
Neklausinėjau Maro, kaip ilgai ji gyvens pas mane, tik dukra vis skambindavo telefonu ir griežtai įsakydavo man, kad mama išvažiuotų. Maro prabuvo du mėnesius. Išsivežė šventinto vandens ir ilgai, ilgai dar gyveno be gydytojų pagalbos. Vandens aš vis nusiųsdavau.
Dabar norisi nuvykti prie jos kapo ir tuo, kuo ji tikėjo ir gydėsi, pašventinti paminklą bei jos amžinybę laisvoje Gruzijoje.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
