TV laidų vedėjos Beatos Nicholson dienoraštis: „Mus vienija bendras tikslas“
„Aš visai neseniai sakiau, kad lėktuvuose nemiegu. Bet, tiesą sakant, tai yra tikra tiesa, net jei tenka skristi 12 valandų skrydį, daugiausia miegoti įmanoma dvi valandas. Bet jei nemiegi, reiškia nesi pavargęs. Paskutiniajame skrydžio etape į Dar es Salamą iš Dohos miegojau visą laiką, taigi jis galėjo būti ir dešimties minučių, jokio nepatogumo ir muistymosi – miegi ir viskas, nes organizmui jau nebepadeda kava, vanduo ir cukrus. Čia taip pat, kai vaikai zyzia: „Mama, noriu valgyti“. „Imk bananą“, – aš sakau. „Ne, banano nenoriu“. „Vadinasi, nesi alkanas“.
Iš tiesų tokio ilgo skrydžio iš keturių etapų – Vilnius-Varšuva-Doha-Dar es Salamas – nesu turėjusi. Kol kas tiesioginio skrydžio Vilnius- Dar es Salamas nėra ir, galiu ramiai turbūt pasakyt, niekada ir nebus. Tai jei įdomu detalės: pirmas žingsnis – valandos skrydis į Varšuvą, ten – beveik septynios valandos laiko. Jį paįvairino laikinai pamestas Giedriaus ir Jono bagažas. Sumuštiniai Varšuvos oro uoste kotiruojami gana aukštai – vidutinė kaina – 30 litų. Nežinau, kas čia reklamavo, kad Lenkijoje viskas pigiau?
Kataro sostinė Doha: skrydis trumpas ir malonus – 5 valandos, ir jūs jau padoriai nutolę nuo Europos. Jei keleivio galutinė stotelė ne Doha, tai, be abejonės, jis praleis čia ne vieną valandą. Doha kartu su Dubajumi yra tarpinės stotelės tarp Europos ir Azijos, ir Afrikos, todėl dauguma laukia. Mes taip pat laukėme visas 8 valandas, kurių metu dar ir kambarėlyje su kėdėm pusiau gulimom pamiegojau apie 3 valandas. Vėlgi – niekada nesu miegojus oro uoste, va, štai tau ir pirmas kartas. Kambarys dar vadinamas tylos, bet tylos, jei pradžioje buvo, paskui sukleketavus moteriškėms su ilgais baltais apdarais, – kaip turguj šeštadienio ryte.
Iš Varšuvos į Dohą daugiausia keliavo lenkai, prieš mus sėdėjo trys, kurie po dvi stiklines ėmė stipriųjų gėrimų ir viską filmavo, spėliojom, koks gi jų kelionės tikslas? Turistai? Ten dirba? Keičia skrydį? 14 lietuvių jaunuolių, kuriuos sutikom lėktuve, tikslas – tautinių šokių festivalis Kvala Lumpūre. Tai štai, vaikai, norite keliauti – šokite.
O dabar apie Dar es Salamą, Tanzanijos didžiausią miestą, patenkantį į sparčiausiai pastarąjį dešimtmetį pasaulyje augusių miestų dešimtuką. Gyventojų skaičių šis miestas per pastaruosius šešerius metus sugebėjo padvigubinti nuo 2 mln. iki 4 mln. su trupučiu. Dauguma skrendančiųjų – akivaizdžiai turistai europiečiai su kuprinėmis ant pečių. Dalis jų net neišlipo, nes lėktuvas tik išleidęs mažumą į Dar es Salamą toliau skrido prie Kilimandžaro, kurio papėdė – už keleto šimtų kilometrų.
Suprantu, kad vietiniai į Europą neskraido, nei per Dohą, nei per kur nors kitur. Jei Dohoje vos truputį pajutę garinės pirties tipo orą (temperatūra – 36 laipsniai), jame užsibūti nebūtume norėję, tai Dar es Salamas, kur, beje, dabar žiema, pasitinka kūdikio švelnumo oru, kaip gera lietuviška vasara.
Dar es Salame mus pasitinka UNICEF atstovai, oro uostas paprastas, nežiba automatiniais vartais, marmuro plytelėm, plieno konstrukcijom – faneruotos durys, vidutiniškai nugyventa, bet nieko baisaus, viskas paprastai, ir – dėmesio – rankų pirštų atspaudus imantis aparatas. Gavę vizas, susirinkę lagaminus (mano lagaminas, beje, yra sunkiausias), pakylam į kuklią kavinę rožiniu pavadinimu „Flamingas“, kuri kažkada turbūt buvo prašmatniausia vieta oro uoste – tai byloja tuščias baseinėlis.
Mes apsėdam didelį stalą ir klausom UNICEF atstovės. Ji išdalija visą medžiagą su skaičiais, informacija ir numatyta programa. Čia dar viena stotelė, kurioje jau ne tik slankiojimas po oro uostą. Truputį vėliau ateina UNICEF Tanzanijos atstovas – aukštas malonus inteligentiškas afrikietis, kilęs iš Kenijos, vadovavęs ne vienai UNICEF misijai Afrikoje. Lyderis, kurio kalbą aš puolu stenografuoti, nes prabunda žurnalistinis mano prigimimas.
Labiausiai mane sujaudina vienas pirmųjų sakinių: „Jūs atvykote iš mažos šalies, bet jūsų širdis didelė“. UNICEF Tanzanijoje turi 125 darbuotojus, kai „UNICEF Lietuva“ yra mažiausia pasaulyje – tik du darbuotojai, vienas iš jų – Jovita – čia, su mumis. Skirtingai nuo praėjusiais metais „UNICEF Lietuva“ misijos aplankytos Siera Leonės, kuri nualinta karinių konfliktų, lemtų pačios šalies lobių, Tanzanija visada buvo gana stabili, bet problemų nėra mažai.
Nuo ko gi čia pradėti? UNICEF ir mūsų dėmesio centre – vaikų padėtis: nuo ligų, nepriteklių, prastos mitybos iki smurto šeimoje ir aukšto naujagimių mirtingumo. Iš 12 vaikų – du nesulaukia penkerių metų. „Didžiausias iššūkis – išsirinkti, kur skirti gana ribotus resursus ir kaip pamėginti išspręsti, kaip įmanoma, daugiau problemų“, – sako „UNICEF Tanzania“ vadovas.
Jei pavyksta sumažinti naujagimių mirtingumą, tai vėliau jie dėl prastos mitybos nesivysto pilnavertiškai. Jei pavyksta pažaboti ŽIV plitimą, tai kaip pasirūpinti vaikais, kurie likę našlaičiais? Įdomus pokalbis, kuris tik parodo, kad nėra vieno būdo išspręsti problemas, viskas susiję taip pat, kaip ir mes visi prie bendro stalo sėdintys iš skirtingų pasaulio dalių, bet suvienyti vieno tikslo ir vieno noro padėti silpnesniems.
Dabar dar ne viskas, toliau skrisim dar beveik dvi valandas ir dar tris valandas vyksime automobiliu. Taigi į galutinį kelionės tašką šalies viduryje atvyksime po pusantros paros. Kaip keliaujasi su Giedriumi, turbūt visiems smalsu? Oi, jis žiauriai juokingas, bet lygiai tiek pat rimtas.
Vietinis skrydis į šalies gilumą vėlavo apie porą valandų, tada dar beveik penkių valandų kelionė automobiliu. Mus vežė UNICEF pažymėti automobiliai per žmonėmis ir prekeiviais nusėtas pakeles. Kuo prekiauja? Bulvės, bananai – tik maži ir žali, pomidorai ir pagaliai, taip pat ir vištų galima įsigyti.
Kadangi visą dieną neturėjom progos pavalgyti, jau pradėjom fantazuoti, ir beveik prašyti vairuotojo, kad sustotų... Viešbutyje, kuriame gyvensime keletą dienų, mus pasitiko UNICEF atstovai, su kuriais dabar kalbamės ir planuojam rytojaus vizitus: kūdikiai našlaičiai, ŽIV, keliautojai. Kur išgaravo nuovargis?“
***
Aktoriaus Giedriaus Savicko dienoraštis: „Laukia susitikimas ir su savimi“
„Mano kantrybės bakai dar neišseko. Keliavome iki vietos, kur gavome pirmą šiltą kąsnį per 40 valandų. Esu pilnas klausimų. Kas? Kur? Kada? Kaip? Pagaliau atvažiavome pasiimti atsakymų. Dar nieko nesuprantu. Kadangi rašau laukdamas maisto, negaliu susikaupti ties kitomis mintimis. Laukiu rytojaus, nes jis parodys, dėl ko aš čia.
Na, gerai, labai trumpai apie kelionę. Pradėsiu nuo Lenkijos. Man ši šalis brangi, bet per brangi. Kataras – nieko negaliu pasakyti apie jį, nes ne iš oro uostų sprendžiu apie miestą. Tanzanija – ji man dar nepasirodė, kai susipažinsiu labiau, tada ir galėsiu apie ją spręsti.
O dabar aš noriu valgyti ir miegoti. Namo dar nenoriu. Ai, tiesa: labai malonūs žmonės Tanzanijoje, na, tikrai labai. Vienas didis ponas man net kokakolos nupirko. Man dar niekada joks ponas kokakolos nepirko. Aš laimingas.
Labai laukiu susitikimo su vaikais. Nes tada man bus susitikimas ir su savim. Tokiose situacijose ir pasirodai, kas tu esi. Iki“.
***
Aktorės, UNICEF geros valios ambasadorės Virginijos Kochanskytės dienoraštis: „Ar liksime užsisklendę savyje?“
„Po kelionės, užtrukusios visą parą, pagaliau nusileidome Dar es Salamo oro uoste. Lėktuvas didžiulis, pilnas baltųjų žmonių. Kur gi jie skrenda? Dirbti? Nepanašu, kad jie grįžtų namo... Lėktuvui nusileidus, išlipo tik mūsų aštuonetas ir dar keletas vietinių žmonių. O visi kiti nuskrido gėrėtis Kilimandžaro sniegynais.
Kataro oro uoste dar kartą po daugelio metų perskaičiau Ernesto Hemingvėjaus apsakymą „Kilimandžaro sniegynai“. Romantiška, priartinanti prie tik iš legendų ir pasakojimų žinomo kontinento... Ar taip ir liksim, kaip ir apsakymo herojus, užsisklendę savam pasaulyje, savo problemų rate, ar atsiversim Afrikos skaudžiai realybei ir pabandysim ištiesti draugišką ranką?
Oro uosto buitis liudija vargą. Nėra tvarkos, švaros. Aptarnauja gan vangiai. O ir pats oro uostas mažutis, nors žinome, kad nusileidome į sparčiausiai besivystantį Tanzanijos miestą. Pro oro uosto langus matosi peizažas, panašus į lietuvišką – žaliuoja žolė, tolumoje miškai. Tik kažkaip keistai kyšo po vieną kitą aukštą medį. Pagalvojau, kad pušys, bet greit susivokiau esanti Afrikoje, ir supratau, kad tai palmės.
Kol ėjom nuo lėktuvo iki oro uosto, džiaugėmės lietuviškos vasaros oru, žydinčiais krūmais... Susitikimas su mandagiais, paslaugiais Tanzanijos UNICEF darbuotojais nebuvo džiugus – jų pasakojimas atvėrė Tanzanijos vaikų ir mamų apverktiną gyvenimą. Darbo, pasiraitojus rankoves, čia dar ilgiems metams... Bet jie tiki, kad žingsnis po žingsnio, aktyviai darbuojantis, įgyvendinant sveikatos, socialines, švietimo programas, sulaukiant geranoriškos pagalbos iš civilizuoto pasaulio, jie ne tik sumažins vaikų ir motinų mirštamumą, bet ir pasieks realių pasikeitimų į gerą visos valstybės mastu.
Po neilgo pokalbio, net neišėję iš to paties oro uosto, vėl pakilome į orą: nedideliu lėktuvu skrendame į Afrikos gilumą, į savo misijos vietą. Komanda labai draugiška, nusiteikus darbingai.
Jau pakeliui fantazuojami šou siužetai. O Giedriui kartas nuo karto pašmaikštaujant, visi smagiai nusijuokia ir kelionės nuovargio kaip nebūta“.
„UNICEF Lietuva“ misija kartu su B.Nicholson, G.Savicku ir V.Kochanskyte Rytų Afrikos šalyje Tanzanijoje praleis maždaug savaitę. Šios misijos metu garsenybės iš arti pamatys, kaip gyvena Tanzanijos vaikai, ir stengsis įrodyti: Lietuva jau gali pati kai ką duoti pasauliui. 41,8 mln. gyventojų turinti Tanzanija yra viena paskutinių pasaulyje pagal pajamas vienam gyventojui – čia žmogus priverstas išgyventi už 500 dolerių per metus. Spalio 11 d. per televiziją TV3 galėsite ne tik išvysti misijos dalyvių įspūdžius trečiajame paramos renginyje „Už kiekvieną vaiką“, bet ir paaukoti Tanzanijos žmonėms.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
