B.Nicholson dienoraštis: „Kiek padoru mokėti už kuprinę?“
„Miegas yra stebuklas. Rytas, nauja diena pusryčiams: saldžios bulvės, tirpi „Africafe“, plonas omletas ir balta duona su uogiene. 8 val. ryto prasidėjo mūsų pažintis su vietine valdžia. Tikslių titulų negalėčiau nurodyti, bet atitikmuo būtų seniūnė ir miesto merė. Abi vadovės – įspūdingos moterys, tvirtos ir linksmos, man priminė mano vaikų mokyklos direktorę, kuri buvo energinga afrikietė iš Ganos.
Mes buvome pasitikti kalbomis, sveikinimais ir rankos paspaudimais. Seniūnei padovanojau Lietuvos atviručių komplektą, ji klausė, ar pas mus šalta. Nes pas juos dabar žiema. Tikrai taip, valdininkės – su rožiniais sintetiniais kailiniais. O mums – vasara ir karštis.
Mūsų laukė ne tik pasveikinimo kalba, bet ir pusryčiai, keptos bulvės, dešrelė ir duona. Desertui arbūzas – kukliai, bet svetingai. Pradžia – pusė darbo? Oi, ne... Pradžia tik oficiali, kad suprastume, jog vienas lauke – ne karys, UNICEF negali veikti ir įgyvendinti savo programos, ir realiai padėti vaikams, jei nebendrautų glaudžiai su vietine valdžia. Tik taip jie gali pasiekti tuos, kuriems paramos labiausiai reikia.
Nuplautais molingais keliais atokioje kalnų vietovėje pasiekiame taip vadinamą medicinos punktą, kur vietiniai gyventojai gali gauti pirmąją būtiną pagalbą.
Ir mus pasitinka, neperdedu, jūra žmonių... Visi, pasirodo, iš aplinkinių kaimų ir apylinkių buvo sukviesti sutikti UNICEF misijos. Čia yra ne šiaip sau. Jūroje žmonių, jei jau tiksliai, turbūt pora šimtų. Pusė jų – vaikai. Iš karto aišku, kad jie moksleiviai, mat dominuoja mėlynos uniformos.
Aš iš karto galvoju, kad mano vaikų pradinės mokyklos Londone uniforma buvo lygiai tos pačios mėlynos spalvos. Tada matau jų kuprines – tai ne kuprinės, tai juodi šiukšlių maišeliai, pasiūti namuose. Tada aš lyginu savo dukters norą įsigyti naują kuprinę, kurios, kiek teko matyti blizgiuose prekybos centruose Vilniuje, kainuoja 250 litų... Suma, kuri atrodo nepagrįstai didelė, o dabar, žiūrint į tuos vaikus su savadarbiais šiukšlių maišeliais, iš viso atrodo tiesiog beprasmė. Mes išlipam iš automobilio. Visos akys – į mus. Ir kaip su jais pasisveikinti? Kaip pasikalbėti? Tolumoje šoka vyrai, mums paruošta šokio programa, o mes su Giedriumi ką darom? Traukiam saldainius. Rankos kaip putos jūroje lūžus bangai – nesuskaičiuosi. Išdalinau viską akimirksniu. Kalbos ir pažintys. Nedrąsus spoksojimas.
Mes čia – kad pamatytume iš arti, ne visą minią, bet įsigilintume į konkrečias istorijas, nes minioje yra visko, ir visiems reikia pagalbos, bet kartu vienas yra visi, ir visi yra vienas.
Jasinda – jos mama sako, kad jai dešimt mėnesių (vėliau paaiškėja, kad mergaitei – 14 mėnesių). Mergaitė nusilpusi ir, kaip ir beveik pusė visos Tanzanijos vaikų, kenčia nuo nepilnavertės mitybos. Mama atėjo į medicinos punktą pirmą kartą. Gyvena kaimelyje netoliese, pėsčiomis eiti – apie valandą. Jos kūdikis akivaizdžiai nusilpęs.
Iš tiesų, galvotum, kūdikis, nes mažulytis. Bet jei mes būtume Lietuvoje, tai 14 mėnesių kūdikis, jei ne lakstytų aplink, tai tikrai šliaužiotų, verstų, tampytų, trauktų, apžiūrinėtų, juoktųsi, sakytų bent keturis skirtingus žodžius. Bet ši mergaitė sveria tiek, kiek sveria dauguma Lietuvos naujagimių, sulaukę mėnesio ar pusantro – 4,5 kilogramo.
Toliau visą dieną mes skiriame būtent šiai šeimai. Aš pirmą kartą matau tai, ką mačiau tik BBC dokumentikoje ir užsienio naujienose – gyvenimą, kuris paprastas ir be elektros lemputės, namai – be stiklinių langų, asla, keletas alavinių dubenėlių būriui vaikų.
Kas man sudėtingiausia? Žaisti žaidimus su vaikais, kurie tavęs nesupranta ir kurių tu nesupranti, bet ir su kalbos barjeru, širdies barjero nėra. Jie, vaikai, tokie patys gražūs ir vaikiški, kaip ir aprūpinti pasaulio vaikai. Jie tokie pat smalsūs ir nedrąsus, ir puikūs šokėjai. Viską pamatysite UNICEF šou per TV3.
Giedriaus Savicko dienoraštis: „Ką man išgelbėti?“
Kas tas dienoraštis? Ar tai, ką aš prisimenu, ar tai, ką aš galvoju?
Atsikėliau. Ane. Pagaliau vėl pavalgiau. Ryte valgiau keptų bananų pirmą kartą. Tada važiavom pas didelę ponią. Sėdėjom ir paklausėm didelės ponios. Nieko nesupratau. Tada su ta ponia nuvažiavom pas kitą didesnę ponią. Kur ten ta didelė ponia pasidarė mažesnė. Vėl nieko nesupratau. Bet ta didžiausia ponia pavaišino mus arbata. O prie arbatos iškėlė furšetą su karštais. Tai pagaliau vėl pavalgiau. Valgėm dešreles, didelį batoną ir bulvių, ir džemo. Jau norėjau važiuoti namo pietų miego, nes labai jau norėjosi. Bet laukė vaikai...
Sėdom į džipus ir nuvažiavome pas vaikus. Kur jau mūsų laukė visas kaimas su šokiais ir dainom. Vėl šnekėjo ponios. Kažką supratau. Bet po to supratau, kad nieko nesupratau. Pašnekėjo. Padalinom vaikams saldainių. Taip paprastai. Lietuviškų. Kol Beata dalino lenkiškus. Beata už mane turtingesnė. Ji gali tai sau leisti, jos vyras užsienietis.
Beata su UNICEF išvažiavo gelbėti vaikų, o aš su Virginija ir kitais savo draugais išėjome į kaimą pažiūrėti, gal ir aš ką išgelbėsiu, gal kas šaukiasi pagalbos. O šaukėsi pagalbos viena pagyvenusi ponia, kuriai trūko partnerio šokiui. Na, ką – pradėjau misiją. Sušokau. Ir pradžiuginau moterį. Ir tada ta moteris pristatė mane prie darbo – išravėti kukurūzus ir išvirti „sriubą“ visam kaimui.
Po darbo ir naujų pažinčių vėl visi mes susirinkome prie maisto stalo, ir po šios dienos supratau – kad kiek šiandien mačiau tų ponų, kad aš vis tiek sau esu pats didžiausias ponas. O ne kitiems. Eisiu miegot vėl. Be Virginijos.
V.Kochanskytės dienoraštis: „Jautiesi lyg į filmą apie senovę patekęs“
„Po palaimingo miego ankstyvas rytas apgobė gaiva, saule ir tolumoje rūkuose skendinčiais kalnais... Du mandagumo vizitai pas miesto ir rajono vadovus. Netikėta, kad tokiose rūsčiose gyvenimo sąlygose vadovų postus užima moterys. Buvom priimti labai svetingai. Prisiminė tie laikai, kai į skurdžią tarybinę realybę atvažiuodavo užsieniečiai ir kaip jie būdavo nustebinti mūsų draugiškumo, geranoriškumo.
Buvom išlydėti iki pat mašinų. Drauge su miesto valdžios atstovėmis, lydimi vietos UNICEF darbuotojų, išvažiavom į krašto gilumą. Gausybė „Coca-Cola“ ir „Pepsi-Cola“ reklamų pakelėse. Civilizacija taip užkariauja į Afriką.
Pasukus iš vienintelio asfaltuoto kelio, pagrindinės šalies susisiekimo arterijos, keliavom dvi valandas duobėtu, dulkėtu molio keliu, kuris liūčių metu tampa nepravažiuojamu ir nepraeinamu. Prie medicinos punkto mus pasitiko daugybė žmonių, daugiausia moterų su vaikais, iš aplinkinių kaimų. Mašinoms sustojus, pradėjo šokti vyrų grupė, kaip mums paaiškino, ritualinį pasisveikinimo šokį. Greit tapo aišku, kad mūsų atvažiavimas šitiems žmonėms, neturintiems elektros, televizoriaus, radijo yra didžiausia šventė. Kai kurie ėjo net penkias valandas, kad mus pamatytų. Moterys sėdėjo pasipuošusios, išdidžios su savo vaikais ir smalsiai žvelgė į atvykėlius.
Beata, Jovita ir operatoriai išvažiavo filmuoti, o likusiai grupės daliai seniūnas pasiūlė susipažinti su vietos žmonių gyvenimu. Kaip aprašyti tą realybę, kurioje atsidūręs jautiesi lyg į filmą apie senovę patekęs... Molinės trobelės, šiaudais dengtais stogais. Čia pat prie namelio durų ant keturių plytų uždėtas puodas. Sudžiuvę kukurūzų kotai, vienur kitur bananų medis... Jokios žolelės po kojomis, tik molis ir smėlis... Nenusakomas skurdas.
Apsilankėme kaimo mokykloje, kurioje vaikai mokosi iš aplinkinių kaimų. Jau buvo po pamokų. Po apskurusiu medžiu nuo saulės slėpėsi keli suaugę ir keli vaikai. Giedrius pajuokavo, kad jie laukia tėvų, kol tie atvažiuos su mašinomis pasiimti savo atžalų... Vietos UNICEF atstovė nustebusi norėjo paaiškinti, kad jis suklydo. Pasakiau, kad tik pajuokavo. Tada liūdnai nusijuokė.
Mokykla skurdi – tik suolai, lenta, kreidelės. Ant vieno suolo radome paliktą vaiko pratimų sąsiuvinį – rūpestingas vaikas viršelius pasidarė iš kartoninės dėžutės, o nugarėlę kruopščiai sudygsniavo siūlais... Į klausimą, ar tėvai nori, kad jų vaikai eitų į mokyklą, sulaukėm atsakymo, kad į pirmąsias klases dar noriai, o vėliau labiau nori, kad padėtų prie darbų ūkyje. Tad privalomas tik pradinis mokymas, o vėliau, pagal aplinkybes...
Mūsų tėvams gal geriau vaikus derėtų vežtis ne į Turkiją ar Karibus, o štai į tokią realybę – vaikai gautų geriausias gyvenimo pamokas. Išvažiavom iš kaimo jau temstant. Leidomės nuo kalnų. Prieš akis vėrėsi saulės nutviekstas slėnis. Kur ne kur rūko vakarienės dūmai. Afrika kuo tikrai turtinga, tai užburiančiais vaizdais.
„UNICEF Lietuva“ misija kartu su B.Nicholson, G.Savicku ir V.Kochanskyte Rytų Afrikos šalyje Tanzanijoje praleis maždaug savaitę. Šios misijos metu garsenybės iš arti pamatys, kaip gyvena Tanzanijos vaikai, ir stengsis įrodyti: Lietuva jau gali pati kai ką duoti pasauliui. 41,8 mln. gyventojų turinti Tanzanija yra viena paskutinių pasaulyje pagal pajamas vienam gyventojui – čia žmogus priverstas išgyventi už 500 dolerių per metus. Spalio 11 d. per televiziją TV3 galėsite ne tik išvysti misijos dalyvių įspūdžius trečiajame paramos renginyje „Už kiekvieną vaiką“, bet ir paaukoti Tanzanijos žmonėms.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
