Nuostabi vietelė. Kur dar daugiau mano dviratis gali ilsėtis lovoj, kaip normalus ir pilnateisis šeimos narys.
Pasisotinę ponų ir ponių, madų ir aukštuomenės manierų demonstravimu Basanavičiaus gatvėje nusprendėm, kad laikas užkimšti išalkusius darbininkų klasės organizmus banaliu maistu. Ieškome maitinimo įstaigos, kuri nenorėtų atimti visų mūsų sukauptų litų, bet kebabo ar dešrainio už 12 litų nenorime.
Lėtai mindami dviratukus hipotetiniu dviračių taku (kurio normaliai paženklinti taip niekas ir nesugebėjo) ir manevruodami tarp mamyčių ir jų labai mylimų, bet mums labai idiotiškai atrodančių, ir nuolat po ratais lendančių atžalų, pamatom valgyklą. Pavadinkim ją „Safariu“.
Oho – jie kašės fanai! Prie įėjimo gi lentukę pasistatę – kviečia žiūrėt mūsų krepšinio rinktinės rungtynių. Užeinam. Nes to ir norėjom. Mes gerbiam, mėgstam ir mylim mūsų krepšinio rinktinę. Užbėgsiu už akių, bičiuliai, – žiūrėti ir girdėti yra du pakankamai skirtingi dalykai. Bet apie tai vėliau.
Užeinam į valgyklėlę vesdami savo dviratukus. Bet, pasirodo, kad tos, tik dideliu laikinu stogu uždengtos patalpos tinkamai neįvertinom. Tik įžengus į vidų (o ten – tuščia tuščia, tai sakau, kad įvertintumėt tolimesnę įvykių eigą) mūsų link bėga vyriškis, pasenusio Hario Poterio veidu, rėkdamas: „Na, vyrai, jau su dviračiais tai ne“. Atrodė labai panašus į tą Gedimino prospektu praskriejusį „Už Lietuvą, vyrai“ koldūną. Atsiprašau, burtininką. Arba kažkokias kitas pareigas užimantį ekstraklasės klouną.
Gerai. Dviračius statom prie Basanavičiaus gatvės. Mandagiai paklausus, ar kas juos apsaugos, tokių tvirtų teiginių, kaip pirmas jo ištartas sakinys, nebeišgirstam. Bet ne bėda – tikim mažėjančiu nusikalstamu ir tai, kad net ir vagys domisi nacionalinės komandos pasiruošimu Europos čempionatui. Todėl dviratukus paliekam ten, kur liepė Haris Poteris.
O dabar, draugai ir draugės, prasideda pažintis su kitais „Safario“ personažais. Mielas padavėjau, aptarnavęs mus, nepyk už paliktą vieną litą arbatpinigių. Visoje toje klounadoje tu atrodei adekvačiausiai. Net už tą, panašu, vyresnio rango juodai apsirengusią ir raudonais busais (būtent – busais – taip mano pažįstamos senos kolchozų moteriškės vadina auskarus) padavėją, kuri kažkodėl įsakmiai tau vadovauja girdint klientams.
Tik prašau, labai prašau, kai žmogus prašo dantų krapštuko (nežinau, kodėl jų nėra ant stalo – ko gero, Haris Poteris taupo) – neatnešk jų savo rankoje... Ir peilio, kurio į įrankių krepšelį neįdėjo išsižiojusi virtuvės darbuotoja, arba tu pats, gi velniai žino, kas už ką pas jus atsakingas, neatnešk savo šventoj rankoj. Nors ir kaip bedemonstruotum, kad laikai jį tik minimaliai liesdamas pirštais, suprantu, kad elementarūs fizikos dėsniai veikia, ir jis pats oru neskrenda. Bakterijos apie tai turi savo nuomonę. Net jei būčiau Absoliutaus sterilumo neigimo bažnyčios pastorius – man tai nepatiktų.
Taigi, norim maisto. Norim žiūrėt kašę ir norim užkimšt proletariškus pilvus. „Grimbergen“ geras. Bet jis visur geras. Dabar renkamės maistą. Meniu gaunu aš ir kolega. Meniu varto jis ir aš, lyg vizualiai ir vienodi, bet kažkas ne taip. O štai kas ne taip – kainos. Jos skiriasi. Ir štai čia – „Raudonų busų“ benefisas – pribėgusi griebia kolegos meniu (lyg ir atsiprašydama – „čia dieninis meniu“), ir nubėga į užkulisius (virtuvę).
Turiu pripažint, spektaklis pradeda patikt. Kolegos vištienos šašlykas staiga pabrangsta 8 litais. Solidarizuodamasis užsisakau kiaulienos šašlyką. Laukimas neprailgsta. Kodėl – suprantu vėliau. Taigi Lietuvos kulinarijos šedevras – šašlykas... Nepradėsiu pasakot apie marinato kokybę ir jame atsiskleidžiančias Maišiagalos česnako ir A1 magistralės kvapo natas. Nesuprantu. Nereikia. Tiesiog man atnešė... trintukų rinkinį. Bet palaukit – šių prekių neperku valgyklose. Žodžiu, mėsa vakar, užvakar arba kitu – ne pateikimui artimu momentu iškepta ir įžūliai pašildyta prieš patiekiant. Ai, ką čia daugžodžiaut – visiškas sunkiai sukramtomas š...
O dabar ne apie maistą. Kai žilaplaukis koncertmeisteris per krepšinio rungtynių pertrauką palinkėjo geros kloties mūsų rinktinei, norėjau jam plot. Kai pertraukos metu jis kompiuteryje paleido muzikikę (būtent muzikikę), kuriai skambant bandė deklamuot lietuvių liaudies poetų eiles – ploti jau nelabai norėjosi. Bet kai prasidėjus krepšinio trečiajam kėlinukui, jis tęsė raiškiojo skaitymo pasirodymą – nebeliko nieko kito, kaip tik išeit.
Tai štai čia – apie galimybių žiūrėti ir girdėti skirtumą. Ir žinai, Hari Poteri, aš dabar suprantu, kodėl pas jus daugiau nebeateis tie šalia mūsų stalo sėdėję ispanai. Ar bent jau ta kalba kalbėję žmonės. Net nesvarbu, kad tavo tualetas apšnerkštas ir jame smirda. Jei ant durų tesugebėjai negrabia pirmoko ranka užpaišyt „V.“ ir „M.“, tai nesistebėk, kad žmogeliai nežinojo, kur jiems eit. Jiems buvo nepatogu.
Berniokai ir panelės, kurie ten dirbat – nekramtykit nuolat. Jei jau valgot, tai valgykit savo patalpose, nebent Haris tokių nesuteikia. Negraibykit nuo baro kas papuola.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
