Praleidau su ketvirtos klasės vaikais biologijos pamoką. Sudainavau Tanzanijos himną. Ir atsiprašęs mokytojos, su Kristina ir Matsuni išėjome pas jas namo.
Pasirodo, lydėti reikėjo septynis kilometrus per pusdžiungles. Visą kelią bėgau paskui mergaites, nes kelias buvo itin sudėtingas. Atėjus pas jas, pailsėjome po medžiu, pasikalbėjome apie svajones. Viena jų bus užaugusi vienuole, kita sesele. Ir tikrai bus. Tuo nė kiek nesuabejojom.
Tada mergaitės dingo. Radau jas už namo, renkant saldžiųjų bulvių daigų lapelius. Tai bus jų pietūs. Tada sesutės pradėjo ruošti sau valgyti maistą, o aš sėdėjau kampe ir viską stebėjau. Stebėjau visą procesą. Stebėjau ir žavėjausi.
Prieš save mačiau dvi suaugusias, stiprias moteris. Kurios plikom rankom traukdavo iš ugnies verdantį puodą. Jos padarė valgyti. Daigų lapelių troškinys ir kukurūzų košė. Jos padėjo man atskirai, pastatė man kėdutę, o pačios nuėjo į kampą, atsisėdo ant žemės ir pradėjo valgyti.
Pasijaučiau nejaukiau, pasiėmiau maistą ir prisėdau prie jų. Namuose labai švaru. Mes pavalgėm. Ir aš jau turėjau atsisveikinti, kadangi jau temo, o reikėjo grįžti atgal tuos septynis kilometrus, o vakare žvėrys suaktyvėja.
Mergaitės nedaug kalbėjo visą dieną, bet visą dieną jas stebėdamas aš turėjau daug ką pasakyti sau. Vienu metu, kai mes ėjome į priekį, maža mergaitė atsisuko į mane ir paklausė, gal ji gali panešti mano kuprinę. Matyt, ji pamatė mano silpnumą. Visas tris dienas, mes ėjome pas daug ponų, daug buvo kalbų, žmonių, visokiausių valgių.
Bet labiausiai, šilčiausiai, vaišingiausiai ir mandagiausiai priėmė mane tos mergaitės. Nes jos pasidalino tuo, kas joms yra brangiausia. Jų nuolankumas, jų stiprumas, komandiškumas, stipri seseriška meilė įstrigs ir privers dar daug ką man gyvenime apmąstyti. Aš grįžau sužavėtas.
Bet tik vakare, kai ėjau miegot aš supratau, kad aš susižavėjau jų savybėm, bet ne tai, kas jas supa aplink. Todėl, kad jos neleido pamatyti mūsų visai grupei, kaip neturtingai jos gyvena. Nė vienai sekundei.
Aš labai noriu, kad išsipildytų jų svajonės ir kad jos galėtų pagelbėti daugeliui kitų žmonių, nes nuoširdžiausiai gelbėja tie, kuriems irgi reikia pagalbos. O pagalbos reikia mums visiems. Ir nieko čia nepaslėpsi. Iki. Viskas.
Giedrius Savickas kartu su Beata Nicholson ir Virginija Kochanskyte į Tanzaniją išvyko kartu su UNICEF misija. Šios misijos metu garsenybės iš arti pamatė, kaip gyvena Tanzanijos vaikai, irn etrukus stengsis įrodyti: Lietuva jau gali pati kai ką duoti pasauliui. 41,8 mln. gyventojų turinti Tanzanija yra viena paskutinių pasaulyje pagal pajamas vienam gyventojui – čia žmogus priverstas išgyventi už 500 dolerių per metus. Spalio 11 d. per televiziją TV3 galėsite ne tik išvysti misijos dalyvių įspūdžius trečiajame paramos renginyje „Už kiekvieną vaiką“, bet ir paaukoti Tanzanijos žmonėms.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
