Tai – netiesa. Ir šiuo straipsniu mes, lietuvės, gyvenančios arba kitaip glaudžiai susijusios su Egiptu, norime parodyti, kad ir lietuvių požiūriai mažų mažiausiai išsiskiria.
Štai trys, tačiau jokiais būdais ne vienintelės nuomonės, prieštaraujančios iki šiol Lietuvos žiniasklaidoje pateiktiems lietuvių komentarams apie padėtį Egipte.
Hadžar: „Ar vaizdo medžiaga nebus sufabrikuota“
„Egiptas. Piramidžių šalis, kurioje karaliauja musulmonai, ir tik nedidelė gyventojų dalį sudaro krikščionys. Deja, šalį palietė ekonominė krizė, ir visi sukilo... Revoliucija, nuverstas prezidentas, euforija, pyktis dėl armijos neorganizuotumo surengti naujus rinkimus. Pagaliau rinkimai, Brolių musulmonų pergalė ir naujas prezidentas Mohamedas Mursi.
Deja, žmonėms kantrybės neužtenka, po metų nauja revoliucija, nuverstas prezidentas, ir vėl viskas iš naujo....
Tik ši paskutinė revoliucija, nuspalvinta Egipto piliečių krauju, kurie palaiko nušalintąjį prezidentą.
Prieš pat armijos pučą (aš būtent taip ir vadinu šį įvykį) Egipto televizijos kanalai šaukė, kokia negera yra naujoji valdžia ir koks išdavikas yra prezidentas. Kaltinimai dėl bendradarbiavimo su palestiniečių grupuote „Hamas“ ir „Al Qaeda“, kalinimai dėl ekonomikos nusmukdymo ir t.t. O juk prezidentas jau atėjo į visiškai išsekintą ir išgrobstytą valstybę.
Nušalinus prezidentą, visi televizijos kanalai, kurie palaikė prezidento valdžią, buvo uždaryti, o darbuotojai sumušti, suimti ir išniekinti. Tokie veiksmai jau buvo planuojami iš anksto, nes net nepraėjus parai po prezidento kalbos, kurioje jis patvirtino, kad nepaliks savo posto, buvo suimtas, ir kiti įvykiai tik toliau įrodė, kokia visgi armija yra šališka.
Krikščionys vaidina didelį vaidmenį šioje situacijoje, jie visada pabrėžia, kokie jie yra skriaudžiami ir kokia yra didelė nelygybė jiems šioje šalyje. Jie yra žmonės, kurie yra labiausiai suinteresuoti, kad šalies valdyme bei įstatymuose nevyrautų jokia religija. Jie visada baiminosi dėl to ir jautėsi labiausiai pažeidžiamais piliečiais. Tuo tarpu prezidentas M.Mursi bei Musulmonų brolija niekada neakcentavo, kad įves šariją, islamu grįstus įstatymus. Tik vis girdėdavosi iš šalies televizijos ar kitų bulvarinių šaltinių, jog moterims bus privalu dengtis galvas, jog alkoholis bus uždraustas, jog turistai negalės laisvai degintis Raudonosios jūros pakrantėse ir t.t. Nė viena iš šių paskalų nebuvo įvykdyta...
Naujausi šalies įvykiai tik dar labiau liūdino. Pasak Musulmonų brolijos narių, buvo nužudyta daugiau nei 2000 civilių, laikinoji vyriausybė bei armija šiuos skaičius neigia.
Pagal matytus vaizdus bei filmuotą medžiagą aiškiai matyti, kad armija naudoja sunkiasvorius ginklus šaudyti civiliams. Kraupūs vaizdai, suvirpintų kiekvieno širdį. Užsienio valstybės ir nepriklausomos žmogaus teisių organizacijos aiškiai išdėstė savo poziciją: „Mes nematėme jokių aiškių įrodymų, kad M.Mursi palaikantys protestuotojai naudoja ar turi daug įvairios amunicijos.“
Deja, armija negirdi ir tik toliau kaltina žmones tuo, kad protestuotojai atakuoja armijos mašinas, gadina valstybinį turtą, degina pastatus ir maldos namus. Nepriklausomas „Al Jazeera“ kanalas rodo protestuotojus, kurie taikiai eina gatvėmis, o kiti kanalai rodo įsiaudrinusius jaunuolius su peiliais, šautuvais ir lazdomis bei netoliese stovinčius policijos ar armijos pareigūnus, kurie nedaro ypatingų veiksmų, kad sustabdytų gatvės plėšikautojus.
Ne paslaptis, kad protestuotojai ginkluoti, bet armija dar labiau, ir tik abiejų pusių žuvusiųjų skaičius įrodo, kas stipresnis.
Paskutinis, labiausiai įsiminęs įvykis – tai Kairo centrinėje dalyje esančios mečetės „Al Fath“ šturmas. Joje buvo pasislėpę taikūs protestuotojai nuo ginkluotos armijos pareigūnų. Ašarinėmis dujomis vos ne parą atakuojami protestuotojai vis dėlto buvo išvyti. Į vidų patekę šturmuotojai nukovė 5 civilius. Ginklų ar kitos amunicijos nerasta, nebent vėliau išvysime sufabrikuotus vaizdus ar vaizdo medžiagą.“
Erika: „Kaip jaustumėtės, jeigu Sausio 13-osios aukos būtų vadinamos teroristais?“
„Visa savo siela ir mintimis prisidedu prie tų, kas apverkia ir palaiko Raboje (Rabaa al-Adaweya), mečetėje ir kitose Egipto miestuose žuvusius protestantus. Pastarosiomis dienomis darosi vis apmaudžiau pamačius, kaip Vakarai bei Europos valstybės pasisako prieš civilių piliečių smurtą, o štai kai kurios Lietuvos žiniasklaidoje pasiskelbusios „egiptiečių žmonos“ aklai žuvusius asmenis laiko „teroristais“.
Mielieji, leiskite man užduoti jums vieną klausimą: kaip jaustumėtės, jeigu Sausio 13 d. žuvusiuosius imtų vadinti ne Laisvės gynėjais, o teroristais? Ir kaip jaustumėtės, jeigu tą dieną brolis lietuvis brolį lietuvį būtų ėmęs skersti? Anuomet viskas gan neblogai susiklostė: kariuomenė pasitraukė, buvo paskelbta ilgai laukta Nepriklausomybė...
Visai kas kita vyksta šiomis dienomis Egipte. Iš kalėjimų paleisti nusikaltėliai susivienijo su apakintais, įbaugintais ir apkvailintais kareiviais tam, kad sunaikintų tai, kas anksčiau buvo vadinama Egiptu, vieta, kurioje gražiai sugyveno krikščionys ir musulmonai, kur rinkosi būriai poilsiautojų, susidomėjusių šios šalies istorija ir dabartimi.
Aš taip pat esu ištekėjusi už egiptiečio iš labai išsilavinusios bei garbingos šeimos. Tarp jo šeimos narių būta ir mokslininkų, kilusių iš žymiausio „Al-Azhar“ universiteto, ir gydytojų, ir inžinierių. Jo tėvas praeityje dėstė arabų ir prancūzų kalbą, mama buvo biochemijos mokslų dėstytoja, vienas brolių yra žemės ūkio specialistas, besidomintis 3D technologijomis, o kitas dirba programuotoju, ir pagaliau jauniausia sesutė yra visų gerbiama farmacininkė. Nė vienam iš jų M.Mursi per daug neimponavo, bet visi balsavo už jį, kadangi daugiau už ką balsuoti nebuvo, nes visos kitos kandidatūros buvo nuversto prezidento Hosni Mubarako pasekėjai, klampinantys Egiptą į vis didesnę duobę. Ir štai, pagaliau išrinkus M.Mursi, jų darbas nesustojo, jie nuoširdžiai tęsė žlugdymo bei žlugimo politiką, kuri pagaliau virto masinėmis skerdynėmis.
Nė vienas iš kariuomenės sušaudytų, nužudytų, paskerstų aukų nebuvo teroristas; jie tebuvo tie, kas atsisakė priimti naująją vergovę, tie, kas nuoširdžiai mylėjo savo kraštą, savo tėvynę, tie, kas atsisakė parsiduoti niekdariams, ir tie, kas troško savo vaikams kitokios, laimingos ateities.
H.Mubarako laikais žmonės virto į aklus vergus, pametė savo laisvę, nuomonę, pasimetė pilkumoje, begaudami centus už savo pragarišką darbą nuo ryto iki vakaro, vos išgalėdami išlaikyti savo šeimas; jie buvo šnipinėjami, persekiojami, apakinami melu... Ko tik nebūta! Ir štai, dabar mes esame dar kartą apkvailinami, mums stengiamasi įteigti, jog 10 proc. Egipto gyventojų (vagys, banditai, korumpuoti asmenys, nusikaltėliai ir kitos padugnės) atstovauja visam Egiptui ir yra jo dauguma.
Pastarosiomis savaitėmis buvo nužudyta, paskersta, sudeginta tūkstančiai žmonių, o tuomet, giminėms atvykus pasiimti jų kūnų, buvo pasakyta, jog kūnai bus grąžinti iš morgų tik po raštiško patvirtinimo, esą nužudytieji nusižudė patys, nepaisant to, kad būtų pakankamai sudėtinga iššauti sau į nugarą ar užpakalinę galvos dalį. To buvo per maža.
Nužudytų kovotojų už laisvę kūnų sankaupos buvo deginamos kariuomenės, kad neliktų jokių įrodymų apie skerdynes, kad atsakingi asmenys liktų nepakaltinami. Septyniolikametės merginos, jauni ir subrendę vyrai, vaikai, moterys... Kaip pakankamai lengva juos pavadinti teroristais! Juk jie nebeprisikels ir nebetars žodžio už save.
Bet yra tūkstančiai žmonių, tokių kaip aš, kaip tie kiti, kurių žmonas, vyrus, vaikus paskerdė su kariuomene susidėję ir jos remiami nusikaltėliai bei tie patys kareiviai, ir jie nenutils... Ir galiausiai – paskutinės naujienos. Sklinda žinios, kad nuverstasis prezidentas H.Mubarakas šią savaitę bus paleistas į laisvę, kadangi jis galiausiai buvo pripažintas nekaltu dėl savo įvykdytų nusikaltimų žmonijai. Gyvenimo ironija, o galbūt tai tėra gerai sugalvotas ir įvykdytas planas...“
Rimantė: „Vakar – kaimynai, šiandien – teroristai“
„Mano vyras yra egiptietis, šiuo metu esame Egipte, netoli Aleksandrijos, nors nuolatinė mūsų gyvenamoji vieta yra Didžioji Britanija. Abu esame musulmonai. Vyras nėra ir niekada nebuvo Musulmonų brolijos nariu, niekada nebalsavo už juos, išskyrus prezidento rinkimų antrąjį turą, kai nebuvo kito pasirinkimo. Mūsų ir politinės, ir religinės pažiūros neatitinka Musulmonų brolijos pažiūrų. Ir vis dėlto, net nesimpatizuodami Musulmonų brolijai mes negalime nekreipti dėmesio į neteisybę jų bei juos palaikančiųjų atžvilgiu. Kažkam nepritarti – tai visai nereiškia pamiršti žmogiškumą ir užmerkti akis prieš neteisybę.
Komentuojant padėtį Egipte, norisi aptarti kelis aspektus, kurie žiniasklaidoje neteisingai pateikiami.
Pirmiausia, man gana keista girdėti, kad Musulmonų brolija yra vadinama islamistais, religiniais fanatikais. Bet kuris, susipažinęs su Musulmonų brolijos politine bei religine ideologijomis (nors, tiesą sakant, tai nėra taip lengva padaryti, ši organizacija nėra visiškai atvira savo tikruosiuose tiksluose), supras, kad jie yra religiškai gana nuosaikūs, kad įvestų islamiškus įstatymus – Šariją. Per tą laiką, kol M.Mursi buvo prezidentu, koks Šarijos įstatymas buvo priimtas?
Konservatyvieji musulmonai – salafiai tikrai nusivylė „islamiška“ Musulmonų brolijos puse, nes nieko islamiško joje nepasireiškė. Tad apie kokį religinį fanatizmą eina kalba? Peršasi mintis, kad tokią etiketę jiems klijuoja vien tam, kad jų atžvilgiu būtų dar daugiau neprielankumo.
Daug kas pabrėžia, kad egzistuoja dvi stovyklos: sekuliaristai, palaikomi armijos, ir Musulmonų brolija. Bet tai klaidingas supratimas. Ne kiekvienas, dalyvaujantis antipučistinėse demonstracijose, yra Musulmonų brolijos narys, toli gražu. Tačiau kiekvienas iš pastarųjų yra pasipiktinęs tuo, kaip buvo pasielgta su demokratišku žmonių pasirinkimu, kai laimėjus parlamento, prezidento rinkimus, o taip pat referendumo keliu priėmus šalies konstituciją – viskas brutaliu būdu buvo panaikinta ir atšaukta. Protestuojama prieš fenomeną valdžią imti ne rinkimais, o kariniais perversmais.
Taip pat yra ir daugiau nuomonių, pavyzdžiui, tų, kurie nepritaria pučui, bet taip pat nepalaiko ir Musulmonų brolijos.
Musulmonų brolija kaltinama sėjanti chaosą Egipto gatvėse, kai gatvių šeimininkai dabar yra vaikėzai ir banditai, apsiginklavę lazdomis, akmenimis, negaudomi policijos, užpuldinėdami bet kokias taikias demonstracijas. Mano vyras protestuoti ėjo tris dienas, tačiau tik pirmąją jiems pavyko kažkiek pajudėti iš pradinio taško. Trečiąją dieną jie susirinko tarsi vien tam, kad būtų užpulti banditėlių ir apmėtyti akmenų kruša.
Beje, parlamentarė Marija Aušrinė Pavilionienė nesename „Lietuvos ryto“ interviu teigė, kad M.Mursi palaikantys protestuotojai tėra pinigais ir maistu papirkti statytiniai. Galiu garantuoti, kad vyras iš protestų neparsinešė nei maisto, nei grynųjų. Ir dar pasakė, kad net ir susimokėtų už galimybę protestuoti, jei kas to reikalautų.
Sekuliaristai šaukiasi demokratijos, kai jie patys neišlaikė demokratijos egzamino. Demokratija – tai mokėjimas pralaimėti. Pralaimėjai, vadinasi, nesi daugumoje, nepaisant to, kaip labai to nori ar kaip labai jautiesi teisus. Pralaimėjęs turi išlaukti kitos galimybės ir pasiruošti geriau. Įvykiai parodė, kad sekuliaristai demokratijos nenori, jie nori valdžios.
Kita natūraliai besiperšanti mintis ta, kad Egiptui demokratija netinka. Egiptiečiai nėra jai pasiruošę ir gal niekada nebus. Galbūt jiems tinkamesnė yra kitokia valdymo forma?..
Žuvusiųjų skaičius pribloškia, kaip ir areštuotųjų skaičius. Mūsų mieste neberengiamos jokios demonstracijos, nes paprasčiausiai nebėra kam jų organizuoti – visi vietiniai Musulmonų brolijos nariai suimti. Stebėdama situaciją baiminuosi, kad geresnė dalia buvo tų, kurie žuvo aikštėse, nei tų, kurie yra areštuoti. Jau pasirodė pranešimų apie areštinėse mirusius Musulmonų brolijos narius, neva jie buvo nušauti, kai bandė pabėgti, tačiau pranešimuose iš ligoninių teigiama, kad jie mirė nuo sužalojimų kankinant.
Juokinga ir graudu, kaip greitai armija apkaltino, o šalininkai pasigavo mestą naują terminą antipučistams apibūdinti – „teroristai“. Dar vakar tai buvo kaimynai, kolegos, bendramoksliai, pažįstami, tiesiog, skirtingų politinių ir religinių pažiūrų, o jau šiandien jie – teroristai. Ar ne patogu? Nuteisti be teismų, tarsi gaunamas leidimas į juos šauti, juos be priežasties sulaikyti, tardant kankinti, kalinti daugybę metų, o politinę organizaciją – išardyti.
Dar vakar „teroristinei organizacijai“ buvo leista dalyvauti rinkimuose, juos laimėti, valdyti šalį. Įžiūriu paprasčiausią norą susidoroti visomis įmanomomis priemonėmis, o kadangi apsimetama demokratiškais, tai ieškoma susidorojimui pateisinamos priežasties – sąsajų su teroristais. Apkaltinom, o jūs dabar įrodykit, kad esat ne tokie.
Kiek daug paralelių su padėtimi Sirijoje, ten Basharas al Assadas irgi savo oponentus paskelbė teroristais, šitaip suteikdamas sau teisę tautiečius skersti. Ten užsienio žiniasklaida taip pat vadinama šališka, o nacionaliniuose televizijos kanaluose terodoma kova su terorizmu. Ne veltui Sirijos prezidentas vienas pirmųjų po pučo pasveikino armiją.
Nepateisinu bažnyčių deginimų, egzekucijų policininkams. Jei už tai atsakingi musulmonai, tuomet jie tedaro sau meškos paslaugą. Labiausiai dabar norisi taikos ir ramybės, teisingumo žuvusiųjų šeimoms.“
Kol renkamas šis tekstas, naujienos ir toliau plūsta apie naujus sužeistuosius, nužudytus, kankintus, išniekintus žmones. Žmogiškosios netektys šiame konflikte pačios skaudžiausios, kartais pamirštame, kad už kiekvieno statistikos skaičiuko slepiasi sava istorija, šeimyninė tragedija. Tad labiausiai norisi egiptiečiams palinkėti neprarasti žmogiškumo ir atrasti tai, kas juos jungia, o ne kas skiria.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
