Nepagailėtų nė daugiau pinigų, jei tik žinotų, kad to, ką perka, neteks sušerti katėms. Ji įsitikinusi, kad tik taisyklinga, visavertė mityba gali atitolinti ligas ar bent jau padėti su jomis gyventi.
Tačiau nusipirkti geros jautienos jai nebepavyksta. „Vienoje iš didžių parduotuvių neseniai pirkau jautienos gabalėlį. Daug sumokėjau. Nes jos kilogramo kaina, berods, sukosi apie 30 litų. Išsiviriau, bet neįstengiau įkąsti. Neįmanoma buvo valgyti“, – pasiskundė moteris.
Jos teigimu, minkštos ir kvapnios jautienos, kuri keptuvėje iškepa per keletą minučių, jai teko valgyti nebent sovietmečiu. Yra jos ragavusi ir Kanadoje, kai nepriklausomybės metais svečiavosi pas draugus.
„Nejaugi mes, lietuviai, esame neverti gero maisto? Tebūnie ta jautiena brangi, bet kokybiška. Nusipirkčiau ir aš jos gabalėlį nors kartą per savaitę. Mielai suvalgyčiau. Niekas nenuskurstų namo parsinešęs 200 g tikros mėsos.
Tačiau mums, lietuviams, sušerti bandoma tai, ką kitų šalių žmonės sušeria gyvuliams. Pažiūrėkite, juk mūsų parduotuvėse jautiena apdžiūvusi, pajuodusi. Ir dar supakuota, kad žmonės nematytų, ką perka“, – piktinosi skaitytoja.
Ligą „prisijaukino“ maistu
Meilė sovietmečiu dirbo Vilniaus modelių namuose. Ir kone pusę savo amžiaus nugyveno persekiojama minties, kad tuoj tuoj mirs. Nuo jaunystės iki 52 metų ji nežinojo, kas vyksta jos organizme. Kiekviena diena buvo tapusi tokia sunkia našta, kurią įstengė vos ne vos pakelti.
Jos negalios istorija prasidėjo pokario metais. Tuomet 15-metė mergina užsikrėtė plaučių tuberkulioze.
„Mano dėdė nuo sovietų kariuomenės slapstėsi bunkeryje. Jis susirgo ūmia tuberkulioze ir po trijų mėnesių mirė. Nuo jo šia liga ir aš užsikrėčiau, patekau į ligoninę. Bet vaistų tais laikais nebuvo. Man buvo liepta gulėti ant rugių čiužinio ir gerti grietinę. Plaučiai išgijo. Bet negydyta liga slapta persimetė į kitus organus. Ir pamažu juos ėmė niokoti“, – pasakojo Meilė.
Praėjo koks dešimtmetis, ir ją, sulaukusią vos 25-erių, ėmė varginti hipertenzija – aukštas kraujospūdis.
„Iki 52 metų niekas neguldė manęs į ligoninę. Nenutuokiau ir pati, kad nuolat esant aukštam kraujospūdžiui, būtina ištirti ir širdį, ir inkstus“, – kalbėjo Meilė.
„Kalti nervai“, – jai aiškindavo medikai. Ir brukdavo kažkokias juos raminančias mikstūras. Kol sulaukusią 39-erių Meilę ištiko insultas.
„Atsitiesiau. Paralyžius pamažu atsitraukė, bet užgriuvo psichologinės bėdos. Ilgai mane persekiojo žmonių baimė. Būdavo, modelių namuose ateina manekenė, kviečia mane kavos, o aš atsikalbinėju, nes bijau“, – pokalbio takeliu link tikrosios diagnozės vedė pašnekovė.
Įkopusi į šeštąją dešimtį Meilė jautėsi itin blogai. Vieną dieną eidama į darbą ji neištvėrė – užsuko į „svetimą“ polikliniką (tuo metu žmonės gydytojų ar gydymo įstaigos negalėjo pasirinkti, lankydavosi arčiausiai gyvenamosios vietose esančiose poliklinikose. – Red.). Ir paprašė, kad kuris nors iš gydytojų pamatuotų kraujospūdį.
„Žinote, – išgirdau sakant jauną gydytoją. – Jums „inkstinis“ spaudimas. Ir suklusau.“ Kelias – per onkologinį
1983-iaisiais, kol sužinojo tikrąją diagnozę, Meilė turėjo ištverti ir „gundymą“ vėžiu.
Ieškodami negalios priežasties poliklinikos gydytojai Meilę tyrimams nusiuntė į onkologijos ligoninę Vilniuje. Viena savaitė ligoninėje keitė kitą, kol galop moteris išgirdo medikus sakant: „Kepenys – prastos, kasa – bloga, skrandis – taip pat, tulžis nefunkcionuoja. Tačiau visa tai galima gydyti. Mirtino vėžio nėra.“
Tai išgirdusi, Meilė apsipylė ašaromis. Ji tikėjosi, kad jei jau per trisdešimtį kažkokios ligos metų nenumirė, tai gydytojai tikrai ras vėžį ir pagaliau ją išgydys.
„Paeiti vos įstengiau, stovėti autobuse negalėjau, nė rankinės nepanešiau. Buvau visiška bejėgė. Tikėjau, kad nė metų neišgyvensiu“, – tąkart ašaros pylėsi moters skruostais.
Ligonės prašomas atkreipti dėmesį į tą nelemtą kraujospūdį, onkologai nutarė ištirti dar ir inkstus. Ir štai tuomet, padarius rentgeno nuotrauką, paaiškėjo, kad vieną iš šių organų buvo suardžiusi tuberkuliozė. Taip 52 metų Meilė atsidūrė Kulautuvos tuberkuliozės sanatorijoje.
Išgelbėjo maistas
„Žinoma, niekas manęs neišgydė. Bet esu įsitikinusi, kad tik taisyklinga mityba padėjo man nugyventi tiek metų.
Sirgau, bet pati ir išsigelbėjau. Be vaistų. Jei ne taisyklinga mityba, seniai gulėčiau kapeliuose“, – sakė į devintąją dešimtmetį įkopusi pašnekovė.
Vaistų gerti ji negalėjo – vos prarijusi tabletę, tindavo. Mat tuberkuliozė sugadino ir širdį, ir skrandį, ir kepenis.
Viena svarbiausių jos mitybos taisyklių – valgyti tik tai, kas šviežia. Tik tai, ką tam kartui pati pasigamina. „Mano šaldytuvas pustuštis. Nieko nešildau. Nieko ir nešaldau. Jokių maltinių nekepu“, – sakė Meilė.
Ką valgyti, ji nusižiūrėjo seniai, stebėdama savo artimuosius.
„Paauglystėje, persirgusi plaučių tuberkulioze, buvau „netikusi“ – silpnos sveikatos. Tačiau visos mano tetos buvo labai stiprios, darbingos, blaivaus proto. Visos jos, kaip ir mano mama, gyveno kone iki 100 metų“, – pasakojo pašnekovė.
Ji palygino. Juk šiais laikais šiukštu negalima valgyti nei lydytų kiaulės taukų, nei lašinių. O vaikystėje jos mama kaip tik lietinius ant jų kepdavo. Žinoma, nekraudavo taukų tiek į keptuvę, kad viskas plauktų. Bet padažys, būdavo, žąsies plunksną į taukus, ir patepusi ja keptuvę, išliedavo tešlą.
Sriuba, jei likdavo nuo pietų, buvo suverčiama kiaulėms, lietiniai – sulesinami vištoms. Jokie patiekalai nebūdavo šildomi – seno maisto niekas nevalgydavo.
Tokios nuostatos jau daugybę metų laikosi ir Meilė.
Mėsos, nors ir mielai jos užkąstų, pastaruoju metu ji nebeperka. Juk ši – nevalgoma. Užtat kartais nusiperka žuvies – paprastos, nešaldytos, nors ir nepigios.
„Turiu pažįstamą pardavėją parduotuvėje. Ji man kartais pasako: „Šiandien tau žuvies neparduosiu.“ Kodėl? Kol neišparduodama sena, šviežia žuvis nekraunama ant prekystalio“, – kalbėjo Meilė.
Jei ji gamina ką nors karšto, tik tiek, kiek suvalgo. Dažniausiai išsiverda kokių nors kruopų – grikių, avižų, bet tik ne jų dribsnių. „Perku, kai tik gaunu (vaje, jie kažkur dingo iš parduotuvių!) kviečių grūdų. Juos išmirkau, išverdu ir valgau, pasigardindama medumi. Tai man gardžiau už bet kokį pyragą“, – patirtimi dalijosi pašnekovė.
Tačiau moterį siutina nuolatiniai raginimai skaityti etiketėse produktų sudėtį. Kaip skaityti, jei neįmanoma to, kas parašyta smulkiomis raidelėmis, nė per lupą įžiūrėti? „Tai veterinarijos inspektoriai turi kiekvienoje gamykloje sėdėti ir žiūrėti, kad gamintojai produktų nefalsifikuotų. Kas tai per varškė, jei ji nesugenda net per porą savaičių?“ – klausimą ir jos gamintojams, ir jos tikrintojams pateikė moteris.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
