Baigusi gavo darbą, už kurį per mėnesį gauna 1400 litų. Mergina sunkiai dirba, aukoja laisvalaikį, kad viską spėtų. Tėvams nesuvokiama, kaip valstybė gali leisti taip gyventi savo gydytojams.
Jie tikina, kad nenori dukters dėkingumo. Jiems svarbiau pakeisti valstybės požiūrį. Dėl to jie ir vėl paliks Lietuvą. Publikuojame medikės tėvo laišką – atsakymą piktiems komentatoriams:
„Mums virš 50 metų. Manau, esame pakankamai savarankiški, pagalbos nei iš dukros, nei iš Lietuvos neprašėm. 10 metų praleidome, mano supratimu, geriausioje vietoje gyventi – Čikagoje. Kitą mėnesį ten grįžtame. Ten ir toliau dirbsim juodus darbus.
Du metus bandėm gyventi Lietuvoje, patikėkite, neišeina. Buvau gavęs du viliojančius darbo pasiūlymus – vieną už 800 litų, kitą už 1000 litų.
Kalbant apie dukrą – taip, ji dirba pilnu etatu, priima ir neregistruotus pacientus, kuriuos vyresnės gydytojos veja šalin. Ji dažnai dirba ilgiau, nei nurodo darbo valandos, nes nori priimti visus žmones.
Ji sako: „Aš daviau Hipokrato priesaiką, turiu padėti.“ Užauginom gerą dukrą.
Kalbant apie pacientų skaičių, žmogų galima priimti kas 15 minučių, daugiau neįmanoma. Dar nepaminėjau iškvietimų į namus. Po darbo poliklinikoje gydytoja priklausomai nuo dienos privalo aplankyti 1 ar 2 ligonius. Būna dienų, kai nėra iškvietimų.
Įdomiausia, kad įteikiamas paciento adresas ir viskas. Keliauk kaip nori – pėsčiomis, troleibusu, savo transportu, aišku, apie kuro sanaudų kompensavimą nei kalbos nėra.
Kitas įdomus dalykas – neįgalumo ir slaugos bylų pildymas. Gydytoja tai daro savaitgaliais namuose. Taip ir turi būti? Aš nenoriu būti dukros išlaikomas – jokiu būdu.
Mane, švelniai tariant, stebina valstybės požiūris į jaunus specialistus, į gydytojus. Kada jie turėtų įsigyti savo būstą, padoresnę masiną? Niekada.
Todėl mes ir išvažiuojame, tikimės, kad ir duktė atvyks – vėliau, kai galutinai nusivils.“
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
