Man 47 metai, esu baigusi medicinos mokyklą Vilniuje ir pagal paskyrimą dirbau ligoninėje. Vaikų skyriuje dirbau slauge.
1993 metais susirgau, gavau neįgalumą. Visas skyriaus personalas mane palaikė, nesijaučiau turinti negalią, nors sunkiai vaikščiojau.
Tačiau 2002 metais reorganizavus skyrių patekau į kitą, kur mane stebėjo tarsi per padidinamąjį stiklą.
8 metus jaučiau psichologinę įtampą. Skyriaus vedėja vis primindavo mano negalią. Maniau, medikai turėtų geriausiai suprasti žmogų su negalia, o čia atvirkščiai.
2010 metais nieko nesakiusi, skyriaus vedėja parašė vyr. gydytojui raportą, kad aš negaliu dirbti. Buvau atleista, nors prašiau, kad duotų kitą darbą, kad ir ne pagal specialybę.
Buvo pasakyta trumpai – nėra.
Labai skaudu. Dirbau ten beveik 24 metus. Tiek metų atiduota ligoniukams! Dar galėjau dirbti, ir sveikata būtų taip staigiai nesuprastėjusi.
Taip atsikratyti žmogumi, kuris atidavė visą save! Plyšta širdis. Ir dar taip elgiasi medikai. Kur jų užuojauta sergančiam žmogui?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
