Juk naivu būtų manyti, kad Sirijos vadovas nesuprastų pasekmių panaudojus tokį ginklą prieš savo šalies piliečius. Dar naiviau būtų galvoti, kad, atlikus tokį veiksmą, apie tai nesužinotų JAV ir nemėgintų imtis veiksmų. Taip elgtis B.al-Assadui būtų visiškai nenaudinga ir neprotinga, nes jo likimas taptų aiškus. Kur kas didesnis interesas pastebimas iš sukilėlių pusės, kurie cheminio ginklo panaudojimo atveju gali tikėtis realios paramos kovojant prieš režimo pajėgas.
Pirmadienį Rusijos Prezidentas V.Putinas pareiškė, kad nėra jokių įrodymų apie Sirijos pajėgų naudotą cheminį ginklą. Ar nebūtų protinga prieš pradedant tokio masto operaciją paviešinti faktus, įrodančius režimo kaltę? Užtikrinta JAV sekretoriaus retorika primena buvusio prezidento G.Busho aiškinimus apie Irako turimus masinio naikinimo ginklus. 2003 m. prasidėjęs karas kainavo milijardus dolerių, o jokio ginklo taip ir nebuvo rasta. Civilių aukų skaičius Irake perkopė 100 000, o JAV kareivių žuvo daugiau, nei buvo aukų per rugsėjo 11-osios atakas. Tokia karo, neturint jokių įrodymų, kaina.
Panašu, kad norint pradėti intervenciją į Artimuosius Rytus, net tarptautinė teisė tampa nebeaktuali. Juk intervencijos atveju parodomas ne tik šalies suvereniteto griovimas, tačiau ir faktas, jog nebūtina priimti Jungtinių Tautų rezoliucijos, leidžiančios panaudoti jėgą. Pasak Rusijos Užsieno reikalų ministro S. Lavrovo, „jėgos panaudojimas be JT Saugumo Tarybos sankcijos yra šiurkščiausias tarptautinės teisės pažeidimas“.
Pasaulyje vyksta daugybė konfliktinių situacijų, kasdien tūkstančius kartų pažeidžiamos žmogaus teisės, tačiau kaip pastebime, tai ne visada aktualu didžiosioms valstybėms. Iš Šiaurės Korėjos ištrūkę pabėgėliai pasakoja apie mirštančius iš bado žmones ar žiaurias egzekucijas prasižengusiems, tačiau, matyt, naudingųjų iškasenų ištekliai ten gerokai mažesni.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
