Yra plačiai paplitęs pasakojimas, jog kai „Dėdės Tomo trobelės“ autorė Harriet Beecher Stowe susitiko su tuomečiu prezidentu Abraomu Linkolnu, jis jos paklausė: „Tai tu ir esi ta paprasta moteris, kuri parašė knygą, pradėjusią šį didį karą?“
Aišku, šie žodžiai yra daugiau legenda, liudijanti apie tą didžiulę įtaką, kurią padarė Stowe knyga šiai šaliai bei daugelio žmonių supratimui apie vergovę. Savo knygą „Dėdės Tomo trobelė“ Stowe pradėjo rašyti kaip atsaką į 1850 m. vergų pabėgimo aktą, kuris kalbėjo, jog niekam nevalia niekuo (nei vandeniu, nei maistu, nei nakvyne) padėti pabėgusiam vergui.
Už bet kokią pagalbą grėsė didelės bausmės ir daugelis laisvų juodaodžių būdavo pagrobiami ir parduodami kaip vergai.
„Vergai neturėjo jokių įstatymo suteikiamų teisių: jie negalėjo paduoti į teismą ar liudyti teisme, negalėjo sudaryti jokių sandėrių, negalėjo turėti nuosavybės. Juos galima buvo nuplakti, juos buvo galima žymėti, įkalinti be teismo ir pakarti.“ Matydama visišką juodaodžių beteisiškumą, Stowe pradėjo savo kovos su vergija kelią, pasirinkusi jai labiausiai priimtiną būdą – rašymą.
Ši knyga greitai tapo bestseleriu – vien tik JAV šiaurėje jos buvo parduota apie 300 tūkst. kopijų. Anglijoje, praėjus vos metams nuo knygos išleidimo, jų buvo parduota daugiau nei pusantro milijono. Ši knyga buvo išversta į daugiau nei 60 kalbų.
Jungiamoji knygos grandis yra pagrindinis veikėjas – dėdė Tomas, juodaodis vergas. Bet esminė knygos šerdis yra sudaryta ne tik iš Tomo patyrimų, ji gilesnė – savyje slepianti gilų tikėjimo pasakojimą ir jo teikiamą viltį. Knyga neša žinią, kad su Viešpačiu net ir sunkiausiose situacijose išlieka viltis, ir net jei žemėje patiriame neteisybę, net jei mums visiškai nesiseka (gerasis Tomo šeimininkas nužudomas prieš pat Tomo išlaisvinimą, Tomas užplakamas prieš pat savo jaunojo šeimininko atvykimą su išpirka už jį) – amžinybė yra mūsų paguoda. Knygoje kalbama, kad dėl Dievo meilės ir Jo suteiktos vilties mes galime rinktis gyventi krikščionišką gyvenimą net ir baisiausiomis aplinkybėmis.
Vėl ir vėl knygoje iškyla paralelės su Šventojo Rašto vietomis: Tomas yra lyginamas su Jokūbo sūnumi Juozapu iš Senojo Testamento, ir galiausiai, knygos pabaigoje, žvelgdami į jį mes matome išryškėjusį Kristaus paveikslą. Tomo galutinė auka ir jo pasirinkimas būti nuplaktam už kitą – tai ne bereikšmės altruisto klejonės ar kvailas pasipūtusio, savimi pasitikinčio vergo pasirinkimas. Tai – tikėjimo pasirinkimas: Tomas kenčia už kitus – pavargusius, sužvėrėjusius... netgi už tuos, kurie jį žudo. Todėl jo mirtis nėra bereikšmė: du nepataisomi, sužvėrėję vergai išgirsta Evangeliją ir randa išgelbėjimą Dieve, keičiasi jų širdies nuostatos.
Gal norėtumėte sužinoti, kodėl jūs to niekada neskaitėte? Kodėl nematėte nuolatos atsikartojančios tikėjimo temos? Kodėl, skaitydami apie Tomo gyvenimą, neįžvelgėte meistriškai rašytojos plunksna vaizduojamo Kristaus? Kodėl nepastebėjote iškalbingų paralelių su Šventuoju Raštu? Atsakau: nes jūs skaitėte lietuvišką vertimą.
Tiesą pasakius, aš stebiuosi, kad lietuvišką vertimą galima suprasti (matyti rišlią mintį), rasti jame tam tikrą logišką giją, kad net visiškai sudarkytas ir suluošintas tekstas vis dar randa atgarsį skaitytojų širdyse. Kaip dar labiau ši knyga prabiltų, jei jos vertimas būtų tikslus! Esu įsitikinusi, jog dabar mums žinomas lietuviškas vertimas skaitytoją apgauna ir apiplėšia. Jį skaitydama neradau jokios prasmės – nes ten nebuvo Dievo. Jį tiesiog pašalino, kaip nereikalingą, o gal net kenksmingą veikėją. „Teisingai“ ideologiškai apdorotoje knygoje nėra, be abejo, ir paralelių su Šventuoju Raštu. Todėl visiškai neaišku, kodėl knygoje Tomas kenčia, kokia jo pasirinkimų esmė... Be Dievo jis turėtų atrodyti kaip vargšas kvailelis, nesusivokęs altruistas, kažkodėl pasirinkęs kančią, o ne galimybę bėgti, slėptis ar bandyti kaip nors susikurti geresnį gyvenimą ir pan. Nuo pat pradžios jis turėjo ne vieną tokią galimybę – nė viena jų jis savo valia nepasinaudojo. Keistuolis? Lietuviškoje versijoje – taip. Nes, jei Dievo nėra, nėra ir prasmės gyventi tokį gyvenimą, kokį nugyveno „lietuviškasis“ dėdė Tomas.
Šį skaudų atradimą apie „lietuviškąjį“ Tomą padariau besiruošdama pristatyti tikėjimo motyvus Harriet Beecher Stowe knygoje „Dėdės Tomo trobelė“. Ilgai ieškojau tos vietos, kur angliškame knygos variante Tomas pasakoja nuolat alkoholį vartojančiai vergei, kad Kristus yra Viešpats, kuris mus pamilo ir už mus mirė. Jos vardas buvo Pru ir gėrė ji dėl to, kad negirdėtų savo numarinto naujagimio šauksmo (Pru dėl ligos nebegalėjo pati jo maitinti, o šeimininkė nedavė jam pieno, tad naujagimis mirė iš bado). Pokalbis apie Dievą ir amžinybę čia labai tragiškas, bet svarbus ir tikinčiajam suteikia peno pamąstymams. Man pikta ir skaudu, nes šios ištraukos jūs taip pat neskaitėte – lietuviškame vertime jos tiesiog nėra.
Galvojate, kokį carinį ar sovietinį leidimą aš skaičiau (beje, ankstyvųjų šios knygos vertimų į rusų kalbą irgi nebūta, nes neleido caro valdžia)? Gal varčiau kokią seną, namuose užsilikusią knygą, ant kurios yra užrašyta „adaptuota“ ar „sutrumpinta“, iš tų laikų, kai net visame pasaulyje pripažintą klasiką reikėdavo redaguoti? Ne... skaičiau naują, gražiai iliustruotu viršeliu leidyklos „Alma littera“ 2004 metais išleistą knygą, ant kurios nėra nė žodžio apie sutrumpinimą ar adaptaciją. Tokią pačią radau ir internete skaitmeniniu variantu, kuri buvo suskaitmeninta 2011 metais. Įdomu, ar visi prisidėję prie finansavimo – rėmėjai, kurių logotipai puikuojasi pirmame lape, – žinojo, kokios knygos suskaitmeninimą jie finansuoja? Ėjau net į savo miesto biblioteką patyrinėti, ar nėra kokio nors kito vertimo – įsivaizduokite, kaip nustebo bibliotekininkė, jau daug metų dirbanti šioje miesto skaitykloje, kai pasakiau, kad čia sutrumpinta (ir netgi tendencingai sutrumpinta!) knygos versija. Į klausimą, „O iš kur tu tai žinai?“ – teko atsakyti remiantis anglišku knygos variantu... Ieškojome. Buvo išieškotos net knygų saugyklos. Deja, radome tik skirtingus to paties Vandos Šiugždinienės vertimo leidimus. Skirtumas tik tas, kad ankstesniuose buvo nuoroda „adaptuota“, o šiandien ši knyga leidžiama kaip visavertis klasikos originalas – toks, kuris padarė įtaką pasauliui, tas, kurį šalys taip noriai vertėsi į savo gimtąsias kalbas, kad ši knyga pasiektų kiek galima daugiau skaitytojų...
Suprantu, kad lietuviškasis vertimas rengtas dar tuo laikotarpiu, kai Dievo buvimą apskritai buvo bandoma paneigti – sovietinėje Lietuvoje. Bet kodėl būtent tokia knyga šiandien yra Jaunimo literatūros skyriuje? Kodėl ją rekomenduoja mokiniams (5–8 klasėms)? Ar mūsų jaunimui nereikia vilties? Ar jam irgi draudžiama ką nors žinoti apie Kristų? Šiuolaikinės jaunimo problemos, savižudybių skaičius, manau, šaukte šaukia: „Reikia!“ Jiems reikia vilties, reikia stiprybės, reikia atsakymų – reikia Dievo. Tai kodėl tikėjimo realija, krikščioniško gyvenimo pavyzdys vis dar išbrauktas iš šios knygos, arba kodėl nepasakoma, kad čia – tik pusė knygos?.. o galbūt tik jos nuotrupos? Ar daug turime literatūros pavyzdžių, kurie atvertų jaunimui krikščioniško gyvenimo alternatyvą?
Man skaudu ne tik dėl jaunimo. Perklausiusi šios knygos anglišką versiją, tryškau noru ja pasidalinti su draugais, artimaisiais, su mama. Galvojau, kad jai ši knyga turėtų labai patikti. Juk tai – literatūros klasika, knyga, kuri keitė pasaulį, žmonių mąstymą, jų likimus, šioje knygoje tiek daug tos Vilties, kuria guodžiamės ir mes, tikintieji Kristų... Deja, ne lietuviškoje versijoje...
Šiuo rašiniu nenoriu tik pasakyti, jog kažko neturime, kažkur mums buvo sumeluota... Te būna tai proga ieškoti tikrosios „Dėdės Tomo trobelės“, kad pamatytume, kas iš tiesų taip pavergė pirmųjų skaitytojų širdis. Leiskite pabandyti Jums išversti vieną eilėraštį, kuriuo autorė pradeda 40-ąjį skyrių prieš pat dėdės Tomo mirtį, – teguodžia jis tuos, kurie galbūt šiuo metu išgyvena sunkumus:
„Teisieji, negalvokite, jog jus Dangus užmiršo, Net jei gyvenimas tau savo dovanas užgins, Net jei sudužusia, kraujuojančia širdim Ir atstumtas, paniekintas žmonių tu eitum mirti! Nes Dievas paženklino kiekvieną skausmo dieną, Ir suskaičiavo karčią ašarą kiekvieną, Nesuskaičiuojami dangaus palaimos metai atmokės Už Jo vaikų čia, žemėje, patirtą kančią.“
Eilėraštį parašė Williamas Cullenas Bryantas, paimta iš Harriet Beecher Stowe „Uncle Tom‘s Cabin“.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
