Neseniai atsidūriau Filaretų gatvėje. Ten prie kurčiųjų ugdymo centro įsikūrusi kepyklėlė. Einant pro šalį nosį pagauna skanūs kepinių kvapai.
Seilės ėmė kauptis. Kaip tik buvau be pusryčių. Šmėstelėjo išganinga mintis – nueisiu į kepyklėlę ir nusipirksiu šviežių bandelių!
Radau galines kepyklos duri. Jos buvo atviros. Įkišau galvą ir pasisveikinau.
- Sveiki. Kaip skaniai kvepia! Gal parduotumėt man kelias bandeles ar kokį kitą skanėstą?
- Kalbėkite su kepyklos vadovu, - iš už bandelėmis prikrautų lentynų išgirdau atsakymą.
- O kur galiu jį rasti? - neatlyžau.
- Jis čia, nešioja dėžes, - paaiškino prie pat manęs stovėjęs kepyklos darbuotojas.
Direktorius priminė eilinį kepyklos darbininką.
- Ar galite parduoti kelias bandeles? Tiesiog ėjau pro šalį ir labai užsimaniau. Labai skaniai kvepia!
- Ne, negaliu. Neturime kasos aparato. Kepame dideliems prekybos centrams ir turgaus prekeiviams, neprekiaujame kepiniais patys, - nuolankiai paaiškino direktorius, rankose laikydamas tuščias plastikines dėžes, kurias netrukus pripildys šviežios bandelės.
- Ir net neoficialiai neparduosit? - nedrąsiai pasiteravau, nujausdama, kad siūlau kažką nedoro. - Juk tik kelios bandelės, ne daugiau...
- Ne, tikrai negalime.
Nustebau. Esu vieną kitą kartą pirkusi bandeles kepyklėlėse. Niekas nežiūrėjo rimtai į kvitukus ar čekiukus. O ir aš nesuvokdavau, kad apgaudinėju valstybę.
„Va čia tai bent, - pamaniau. - Kokia sąžinė! Ar dar būna tokių žmonių?“
Pasirodo, būna. Gaila, neįsidėmėjau kepyklos pavadinimo. Noriu padėkoti jos direktoriui ir darbuotojams už sąžiningumą mažuose dalykuose.
Jo poelgis mane labai sukrėtė ir paragino pirmiausia žiūrėti, kiek esu sąžininga mažuose dalykuose. O tik paskui pykti už „didelę korupciją“.
Labai jums ačiū, gerasis kepyklos direktoriau!
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
