Didžiajame politiniame šalies gyvenime taip pat neapeinama šalies įvaizdžio tema klausiant: kiek bus kompromituojama valstybė, kurioje aukštas pareigas užima politikas, teismo sprendimu pripažintas kaltu ar kiek žalos šalies įvaizdžiui buvo padaryta tada, kai buvusi ministrė įsėdo ne į tą lėktuvą...
Bet čia Lietuva, čia... Ko gero, kiek joje savivaldybių ir kitų institucijų, tiek ir nuomonių kas ta mūsų Lietuva ir kokią ją turėtų pamatyti kitų šalių piliečiai. Todėl pakankamai dosniai pravėrus tarptautinės finansinės paramos projektams pinigines, nepraleidžiamos progos pateikti ir tokius projektus, kuriais būtų pristatyta Lietuvos kultūrinė aplinka – tūkstantmetį saugotas tautinis palikimas. Ar visada pataikoma į dešimtuką ir kas nulemia, kad kai kada sužinojus sprendimus tegali apgailestauti ir pasakyti – „Molio motiejai“?
Matyt, skaitytojai sutiks, kad Lietuvoje vienoks gyvenimas jos sostinėje ir visai kitoks mažo rajono centre, kuriame leidžiamas vienas laikraštis, nėra vietinės televizijos bei radijo, o nuomonės pareiškimas viešai neretai tolygus nuosprendžiui „bausti, atleisti negalima“. Būtent tokios aplinkybės suteikia daliai žmonių daugiau laisvės, nes atsakomybė joje tampa sąlyginiu objektu.
Manau, taip atsitiko ir tada, kai Zarasų rajono savivaldybės administracija apsisprendė tapti viena iš partnerių įgyvendinant ES lėšomis finansuojamą Islos savivaldybės (Malta) projektą „The Revival of Old Towns and Cities“ („Senų miestelių ir miestų atgaivinimas“) ir dalyvaujant „Maritime Senglea International Festival 2013“ ne tik pristatyti Lietuvos kultūrą, bet ir pademonstruoti jos vaidmenį Antrojo pasaulinio karo problematikos ir tolimesnių įvykių šalyje kontekste: išgyvenant tremtį, atstatant miestus ir architektūrines vertybes, puoselėjant kultūrinį palikimą ir jį perduodant jaunajai kartai.
Būtent šiai temai ir yra skiriamas rugsėjo 12-15 d. Isloje (Malta) vykstantis festivalis. Rodos, kur gi problema? Zarasų rajone yra folkloro ansamblių, turima kolektyvų, kurių kūrybinis kelias įvertintas vertingiausiu mėgėjiškos veiklos apdovanojimu – „Aukso paukšte“, kuria ir pelno pripažinimą šiuolaikiškai folklorą pristatantis jaunimas, muzikuojama unikaliais instrumentais, visada žavima tautiniais drabužiais ir prisistatoma esant iš Aukštaitijos regiono, išsiskiriančio unikaliu palikimu – sutartinėmis, tapusiomis ne tik fenomenu Lietuvoje, bet nuo 2010 m. saugomomis visame pasaulyje UNESCO reprezentatyviajame nematerialaus kultūros paveldo sąraše.
Juk negalima nesutikti – dainingas lietuviškas žodis, kūrinių melodika ir išraiškingi tautiniai šokiai jau ne vieną dešimtmetį daro stebuklus: tūkstančius dainininkų, šokėjų ir muzikantų ne tik iš visos Lietuvos, bet kartkartėmis ir iš viso pasaulio sukviesdami į Vilnių, Dainų šventes.
2014-aisiais, minint šios šventės 90-metį, šalia mūsų vėl bus lietuvaičiai iš Argentinos, Australijos, Brazilijos, Didžiosios Britanijos, JAV, Islandijos, Latvijos, Rusijos, Ukrainos, Vokietijos bei kitų pasaulio šalių ir drauge pasakys: „Čia gyveno mano tėvų tėvai ir jų tėvai, mano gentys, mano žyniai ir kunigaikščiai ir tebegyvena mano žmonės – su jais šnekuosi, sykiais lengvai ir darniai, sykiais ne ką tesuprasdamas – ai, kad taip tik dėl aukštaitiškos, žemaitiškos, dzūkų ar sūduvių šnektos“...
Bet šios jubiliejinės šventės išvakarėse zarasiečiai nusprendė veikti kitaip: vertindami istorinę Lietuvos praeitį, jos regioninio kultūrinio palikimo vertybes, besiruošdami neeiliniam kultūros įvykiui šalyje ir turėdami galimybę pristatyti pirmininkaujančią Europai Lietuvą į saulėtą Maltą išsiuntė... linijinių šokių kolektyvą!
Kieno gi sprendimu tik kiek ilgiau nei metus padirbėjęs kolektyvas tapo pačiu reprezentatyviausiu ir geriausiai atspindinčiu „Maritime Senglea International Festival 2013“ tematiką Zarasų krašte bei galintis prisiimti visos Lietuvos kultūros pasiuntinio už šalies ribų įsipareigojimus? Ar galima tokį sprendimą laikyti atsakingu ir išmintingu? Kas pasakius žodį „Lietuva“ liks užfiksuota festivalio nuotraukose ar video medžiagoje?
Ar šiemet į Europą žengdami linijinių šokių žingsneliais ilgai būsime festivalio dalyvių ir žiūrovų prisiminimuose? Skaitant festivalio pristatymą šokiravo ir kitkas – įdomu kieno sprendimu išrinktas būtent toks kolektyvo iš Lietuvos pristatymas, kaip skaitytojams pateiktoje nuotraukoje? Ar protinga šia nuotrauka, tinkančia daugiau asmeniniam archyvui, reprezentuoti Zarasų kraštą ir Lietuvą?
Ar kas nors dar abejoja, kad sprendimą kaip pristatyti kolektyvą už šalies ribų priėmė ne žmonės iš šalies, o valstybės biudžeto lėšomis dotuojamų institucijų vadovai?
Žiniasklaidai kultūros ministras Šarūnas Birutis yra sakęs: „Niekas neatsimins Lietuvos, kaip pirmininkaujančios valstybės, pagal priimtus teisės aktus, nes jų bus labai daug. Bet tikrai atsimins kultūrinius renginius, kuriuos pristatysime tiek mūsų šalyje, tiek užsienyje.“ Ministre, ar zarasiečių sprendimo nelaikote netoleruotinu išsišokimu – juk Zarasai dar ir pirmoji Lietuvos kultūros sostinė, o tai daug kam turėtų įpareigoti!
Norima atstatydinti nuteistą Lietuvoje politiką, pasiekta, kad reikia atsakyti už tai, į kokį lėktuvą sėdi būdamas ministru... O ką turi padaryti tie, kurie palaimino nevykusį sprendimą ne tik dėl Zarasų, bet visos Lietuvos kultūros pristatymo užsienyje? Kaip turi pasielgti tie, kurie dar 2004-aisiais paskleista „gerąja patirtimi“ organizuojant Lietuvą nustebinusią Zarasų savivaldybininkų turizmo patirties paieškų kelionę į Egiptą vėl šalin atidėjo valstybės pavestas funkcijas ir organizavo kelionę... į Maltą?
Ar dar ilgai bus renkamasi kas vertesnis valdžios dėmesio? Kada gi Lietuvoje jos Parlamento partijų deklaruojamos moralinės vertybės ir atsakomybė už neteisėtus veiksmus taps norma visiems šių partijų nariams nepriklausomai nuo to, kur ta politinė veikla vykdoma: sostinėje, didmiestyje ar viename iš šalies rajonų?
O kol kas telieka pavydėti artimiausiems zarasiečių kaimynams – labai atsakingai reprezentuodami savo šalį ir, ko gero, nepamiršę artėjančios Baltų vienybės dienos (įprastai minima per rudens lygiadienį rugsėjo 22-ąją) daugpiliečiai (Latvija) į festivalį „Maritime Senglea International Festival 2013“ išsiuntė puikų tautinių šokių kolektyvą „Liksme“ ir dainininkes...
Kaip smagu, kad viena iš Baltijos sesių nesuabejojo savo baltiška prigimtimi ir ją pateiks kaip šimtmečiais išsaugotą unikalumą!
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
