Kabano istorija: draugas padurtas, o operatorė gaišina klausimais
„Su BPC teko susidurti 2 kartus. Pirmoji istorija nutiko Vilniuje, mano gimtajame Savanorių prospekte. Tuo metu lankiau vadinamojo pankrationo treniruotes salėje šalia fontano pačiame rajono centre. Treniruotės vykdavo vakarais, apie 20 val. Po vienos iš jų išėjome su draugais ir ruošėmės traukti namo. Atsisveikindamas pamačiau ant suoliuko sėdinčius 4–5 vyrukus, kuriems buvo po 30 ar daugiau metų. Iškart supratau, kad jaunuoliai – ne vietiniai. Patraukęs namų link, pastebėjau, kad vyrai seka iš paskos. Kai jie pradėjo vis sparčiau judėti manęs link, pasiruošiau, nes pamaniau, kad teks gintis... Bet jie pralenkė mane ir tekinom pasileido link moteriškės, kuri išėjo iš šalia stadiono esančių garažų...
Nespėjęs suvokti, kas ir kaip, pamačiau, kaip vienas iš „vyrų“ koja gana profesionaliai išvertė moteriškę iš padų. Mečiau krepšį ant žemės ir pasileidau kompanijos link, dviem organizmams pamatavus kaktos stiprumą, likę leidosi bėgti, vienas su moters rankinuku, kitas su mano sportiniu krepšiu. Kadangi moteris nejudėjo, pabandžiau iškviesti greitąją...
Deja, viskas buvo sunkiau, nei maniau. Operatorei atsiliepus ir man pasakius, kad reikalinga greitoji bei policija ir kad moteris nejuda, bet kvėpuoja, vietoj mano laukto atsakymo „Važiuojame!“, išgirdau tokį tekstą:
– Ar galite nurodyti moters sužalojimus? Kaip tai atsitiko? Ar esate šio įvykio liudininkas? Koks jūsų vaidmuo šioje situacijoje?
Na, blyn, pagalvojau, suprasčiau, jei atvykusi policija mane būtų taip iškvotusi, bet operatorė... Taip ir nesupratau, kodėl jai rūpi, esmė, manau, turėjo būti, kad buvo užpulta moteris ir ji guli be sąmonės. Po anketos užpildymo telefonu buvo atsiųsta policija – pasirodo, operatorei kilo įtarimas, ir ji greitosios nesiuntė. Šiuo atveju pasisekė, kad moteriškė patyrė tik galvos sukrėtimą, bet kas būtų buvę, jei moteris būtų mirusi nuo kraujo išsiliejimo į smegenis? Kieno tai kaltė būtų buvusi? Nemanau, kad operatorė būtų prisiėmusi atsakomybę.
Antroji situacija nutiko Kaune viešint pas draugus. Nuėjus į naktini klubą, kaip, deja, dažnai nutinka, įvyko konfliktas, šįkart kaltas buvo mano draugas, to niekas ir nebandė slėpti. Pergėrė žmogus, supyko kažko ir susimušė. Kaip jau priimta Lietuvoje, išėjome „kultūringai“ aiškintis į lauką... Deja, kažkuris iš priešininkų komandos narių nusprendė, kad jam kumščių ir kojų jėgos mažai, tad išsitraukęs peilį dūrė draugui į pilvą. To paties piliečio draugai sutrikę jį paguldė ant žemės. Draugo žmona puolė prie jo ir laikė kraujuojančią žaizdą. Šįkart policiją kvietė draugo sesuo, ir vėl buvo „linksma“... Skambinome net 3 kartus. Pirmą kartą operatorė išvadino merginą isterike ir liepė paskambinti nusiraminus (tikriausiai po laidotuvių). Antrą kartą skambinau pats, nes mergina daug verkė (galbūt nerišliai sekėsi paaiškinti), nupasakojęs istoriją ir skubiai paprašęs policijos bei greitosios pagalbos, nurodęs naktinį klubą, sulaukiau klausimo:
– Ponas, ar esate šio įvykio liudininkas? Ar dalyvavote jame pats? Kokie nukentėjusiojo sužalojimai?
Prisipažinsiu, neištvėriau, kai draugas tuo metu plūdo krauju, pavartojau necenzūrinius žodžius, ir operatorė padėjo ragelį. Trečiąjį skambutį organizavo priešininkų „gynėjas“, kuris tiesiog pasakė, kad šalia minėto klubo guli girtas ir šąlantis valkata, klausimų nebuvo, po 10 minučių atvyko policija ir greitoji pagalba. Viskas baigėsi gerai.
Tačiau koks operatorei skirtumas – kas, kam, kodėl, už ką? Mano supratimu, žmogui prašant, ji turėtų iškviesti policiją, greitąją ar gaisrinę, o ne aiškintis situaciją. Tam tikrose situacijose tas 3 minučių klausimynas gali lemti žmogaus ateitį, gyvenimą ar mirtį.“
Natalijos istorija: operatoriai valandą aiškinosi, kuris rajonas
„Mano sode, kuris yra šalia Jūrės miestelio sodų bendrijoje „Aušrinė“, mobiliam nameliui išdaužė lango stiklą. Tad aš, kaip priklauso, paskambinau telefonu 112 ir norėjau užregistruoti įvykį. Tai ir prasidėjo – kam priklauso, t. y. koks rajonas? Šiaip sujungė su Marijampole, po to jie nustatė, kad turi būti Kazlų Rūda, tie pasakė, kad priklauso Prienams. Taip praėjo 1 valanda, kol Prienai susisiekė su manimi ir užregistravo įvykį.
Iš kur man žinoti, kam priklauso Jūrės sodų bendrija „Aušrinė“? Iki Kazlų Rūdos – 12 km, o iki Prienų – apie 30 km. Tai, žinoma, reikia iš toliau kviestis pagalbą“, – stebėjosi Natalija.
Tomo istorija: „Jūs į Biržus paskambinot, skambinkit į Pasvalį!“
„Pasidalinsiu ir aš savo istorija. Tai nutiko seniai, gal dar tik pradžia to bendro pagalbos telefono 112 buvo. Gal dar ir centralizuoto skambučių aptarnavimo nebuvo. Gulbinėnų kaime, Pasvalio rajone, buvau liudininkas įvykio, kai mašina partrenkė iš šalutinio kelio įvažiavusį vaiką su dviračiu. Smūgio būta nestipraus (vaikas, vėliau paaiškėjo, liko sveikas), bet vis tiek nusprendėme iškviesti medikus. Išsitraukiu mobilųjį – paskambinau 112. Atsiliepusiai moteriškei pasakoju, kas ir kur nutiko – operatorė sako:
– Bet jūs į Biržus paskambinot, ten Pasvalio rajonas – mums nepriklauso, nevažiuosim. Skambinkit į Pasvalį.
– Aš skambinu 112 iš mobiliojo telefono, kaip man į Pasvalį siūlot prisiskambinti? – paklausiau ir mintyse galvojau – ten iš manęs tyčiojasi.
– Nežinau, pabandykit paeiti į šoną, gal sujungs su Pasvaliu.
Dabar, kai pats prisimenu, viskas atrodo kaip anekdotas, o tuo metu reikėjo greitosios. Juk su vaiku neaišku, kaip, gal ten kokia rimta trauma. Teko improvizuoti. Prisiminiau, kad namuose yra stalinis telefonas, ir galbūt laidais pateksiu į Pasvalį. Nuojauta manęs neapgavo. Laidai sujungė su Pasvaliu, Pasvalio medikai atvažiavo pakankamai greitai po iškvietimo“, – rašė Tomas.
Simono istorija: operatorei neįdomi papildoma informacija
„Pastarąjį kartą su PBC bendravau 2012 m. Su draugais buvome susiorganizavę ekskursiją po Žemaitiją. Visą dieną važinėjomės po miestelius, dvarus ir kitus įdomesnius objektus. Luokėje buvo paskutinis mūsų sustojimas, po jo pajudėjome Klaipėdos link. Mus pasivijęs ir aplenkęs automobilis stipriai viršijo greitį. Pagalvojau – bepročiai, ir nuvažiavome toliau. Po kelių minučių pamatėme automobilį stovintį šalikelėje, o jo ekipažas, išsirikiavęs veidu į važiuojamąją dalį, pylė lauk panaudotą alų.
Čia įtarimai apie bepročius iš karto buvo perkvalifikuoti, ir ne be reikalo. Jaunuoliai buvo 3. Jie netruko mus pasivyti. Galinio vaizdo veidrodėlyje lengvai suskaičiavau per langus kyšančias 5 kojas ir nedvejodamas paskambinau į BPC.
Buvo sekmadienis. Apie 21 val. Pirmą kartą niekas ragelio nepakėlė. Mano telefonas buvo beišsikraunąs, o jis buvo vienintelis, kuris automobilyje dar veikė. Antrą kartą irgi niekas ragelio nepakėlė. Tada mus pralenkęs ekipažas susikišo kojas į saloną ir vingiuodamas keliu nuvarė keldamas siaubą visiems atvažiuojantiems priešais. Esu skaitęs apie tai, kad klaidingai apie girtą vairuotoją pranešęs žmogus nukentėjo, tačiau nutariau netylėti.
Trečią kartą pavyko, ir atsiliepė operatorė.
Mintyse jau sudėliojau visą, mano manymu, svarbią informaciją, tad vos tik operatorei atsiliepus išbėriau:
„Važiuojame keliu nuo Luokės link Telšių. Prieš mus važiuoja automobilis, kurio vairuotojas, manome, yra apsvaigęs. Jis bet kuriuo metu gali sukelti avariją, kelis automobilius nustūmė nuo kelio. Esame keli kilometrai už Luokės, mano telefonas išsikrauna.“
Operatorė: „Koks, sakėte, jūsų vardas?“
Aš: „Nesakiau! Telefonas tuoj išsikraus!
Prisistačiau, pasakiau vingiuojančio automobilio markę, patikslinau, kad jau nuvažiavome 4 km nuo Luokės.
Tada apie pusę minutės operatorė manęs kamantinėjo, kuriuo keliu važiuojame, kiek km iki ten gali būti važiuojant nuo Telšių. Labai tikėjausi, kad ji, kalbėdama su manimi, kokią nors žinutę policijai jau bus nusiuntusi, nes antraip tiesiog švaistėme laiką...
Galiausiai operatorė pasakė: „Ačiū. Pranešime policijai“ ir padėjo ragelį.
Galbūt man vienam tai pasirodė keista. Kad automobilis gali apsisukti, įsukti į kiemą. Pasukti į kitą kelią ar, galų gale, tėkštis į atvažiuojantį automobilį. Tada, svarsčiau, turėsiu progą iš trečio karto prisiskambinęs prisistatyti, paaiškinti, kodėl skambinu, ir, jei dar nebus išsikrovęs telefonas, įvardyti nelaimės pobūdį.
Ekipažas didino greitį, susikaupė ir nurūko priekin.
Kiek padidinome greitį (kiek daugiau nei galima) ir mes. Aš vis dar buvau sutrikęs dėl pokalbio su operatore. Pasiekę kelią Varniai–Telšiai pamatėme, kad ekipažas pasuko Telšių link. Operatorė greičiausiai tai žinojo, bet, pamanau, paskambinsiu ir pasakysiu.
Paskambinau.
Pasakiau, kas skambina ir kad dėl to paties girto vairuotojo. Operatorė irgi buvo ta pati. Pirma apsidžiaugiau, kad ta pati, o paskui išsigandau. O gal ten tik ji ir jei dabar kieno nors namuose kilo gaisras ir išsikrauna telefonas, o jau du kartus niekas neatsiliepė?..
Patikslinau, kad vairuotojas pasuko Telšių link.
Operatorė: „Na, taigi supratau! Policijai jau pranešta.“ Padėjo ragelį.
Viskas teisingai. Juk kai skambinau pirmą kartą, pasakiau, kad Telšių link, o ne sankryžos Varniai-Telšiai link. Varnių link niekas nevažiuoja. Net operatorės žino, kad visi girti į Telšius suka.
Ir kaip jums atrodo, ar įtartinas ekipažas pasuko į Telšius?
Ne, ties miesto ženklu jaunimas pasirinko aplinkkelį ir pajudėjo greitkelio A11 link.
Trečią kartą paskambinęs operatorei pareikalavau, kad sujungtų su policija, nes neabejojau, jog po dar vieno patikslinimo ji padės ragelį. Po neilgų įkalbinėjimų mane sujungė su budėtoju.
Neprisistačiau: „Dėl girto vairuotojo su pasatu, pasuko į aplinkkelį.“
Budėtojas: „Palaukite.“ Fone buvo girdėti: „Suk Degaičių link.“
Budėtojas: „Kokiu greičiu važiuojate?“
Atsakiau: „Dabar 70 km/val., priekyje matau tiltą.“
Budėtojas fone: „Spėsit pavyti iki plento.“
Aš: „Policija už mūsų, matau švyturėlius.“
Budėtojas kažką neaiškaus perdavė kolegoms. Ragelyje pasigirdo: „Matome juos, ačiū.“
Tuo metu policija mus jau aplenkusi prie kelkraščio spaudė nusidėjėlius. Lėtai pravažiuodami pamatėme, kaip pareigūnas mikliai per langą įlindęs į automobilį iš jo pasirodo su rakteliais.
Nesustojome. Pavažiavę toliau pamatėme, kaip nuo priešingos pusės atlekia antras ekipažas. Vėliau prisijungė ir techninės pagalbos automobilis, ant kurio išvažiuos pažeidėjų mašina.
Džiugu, kad nieko baisaus nenutiko. Džiugu, kad neapsirikau, kad juos pagavo. Bet ir baisu. Neduok Dieve, nutiktų nelaimė.
Verslas gali sau leisti taikyti standartus, pagal kuriuos į klientų skambutį privaloma atsiliepti per 20 sek. Valstybė – ne“, – mano Simonas.
BPC operatorius nežino, kad sujungti nepavyksta?
„Šeštadienį ir man teko susidurti su panašia situacija. Tik dėl sėkmingų aplinkybių buvo išvengta dar vieno žmogaus gyvybės praradimo.
Apie 15 val. į mūsų sodybą, Varėnos rajone, atėjo gretimai gyvenantis kaimynas, kuris buvo stipriai sumuštas, nuplėšta lūpa, buvo matyti kitos pjautinės žaizdos ir taip toliau. Vaizdas buvo kraupus, kraujas bėgo nesustodamas, veide buvo matyti tik žaizdos, girdėti šauksmas, riksmas ir taip toliau... Nepaisant to, kad šis nukentėjusysis asocialus ir niekur nedirbantis asmuo ir šiaip vietos „problema“, tačiau šiuo atveju ne apie tai... Pastarasis prašėsi, kad iškviesčiau greitąją pagalbą.
Surinkau 112, atsiliepė BPC ir klausė, kas atsitiko. Paaiškinau situaciją, nors taip ir nesupratau, kam to reikėjo, jeigu po 5 min. pokalbio liepė laukti, kol sujungs su Varėnos GMP. Pasigirdo laukimo signalas. Laukiau 2–3,5 minutes, niekas neatsiliepė, signalas nutrūko ir su perjungiama GMP, ir su BPC. Skambinau dar kartą, atsiliepė jau kitas BPC operatorius ir vėl viskas iš naujo: kas nutiko, kur nutiko? Paaiškinau, kad nesusijungė ir kad reikia skubios medikų pagalbos. Nuskambėjo atsakymas: „Laukit, jungiam su Varėnos GMP.“
Girdėjau vėl tą patį jungimo signalą, ir vėl niekas nekėlė. Prabėgo 3–5 minutės laukimo, ir signalas nutrūko, taip pat ir su BPC. Ir taip 10–15 min. Pamatęs, kad pagalbos prisišaukti nėra galimybės, netoliese gyvenantis kaimynas nukentėjusįjį į Varėną išvežė savo mašina. Pakraupę dėl šios situacijos šeimoje aptarėme tokį nusikalstamą BPC pareigų neatlikimą, negalėdami atsakyti į mums iškilusius klausimus.
1. Jeigu BPC jungia su vietos GMP, tai ar BPC operatorius nemato, kad sujungti nepavyko?
2. Jeigu nepavyko sujungti, ar BPC neturėtų susisiekti su skambinančiuoju ir pasiteirauti, ar dar reikia pagalbos (o gal tai situacija, kai žmogus įvykio vietoje guli prispaustas ir jo galimybės senka nuolat skambinti ir rinkti BPC numerį)?
3. Jeigu BPC operatoriui paaiškinta vieną kartą, kad reikia skubios medikų pagalbos, ar reikia BPC operatoriui aiškinti situaciją, jeigu jis vis tiek po pokalbio atlieka tik sujungimo funkciją (tai patvirtina jo nesidomėjimas, kuo pasibaigė pagalbos iškvietimas)?“ – rašė „Temide“ prisistatęs vyras.
Linos istorija: įtartini vaikinai BPC nepasirodė įdomūs
„Teko ir man skambinti į BPC. Kaimynai prie namų esančiame miškelyje rado (beveik be abejonės) vogtą, iškraustytą ir numestą nepažįstamos moters rankinę, beje, su daug ką tik įsigytų vaistų (miškelis prie ligoninės).
Su rankinės pasirodymu sutapo ir nepažįstamų bei nematytų vaikinų kompanijos pasisėdėjimai šalia namo. Paskambinau į BPC ir mėginau paaiškinti situaciją, kuria vertėtų atidžiau pasidomėti. Mes juk norėjome būti aktyvūs piliečiai ir stengtis apie visus įtarimus informuoti policiją. Su operatore teko tiesiog susibarti, atsiliepusi moteris piktai ėmė kamantinėti: „O ką jie daro? O kodėl tie vaikinai jums atrodo įtartini? O kodėl jūs mums skambinate? Užsiregistruokite e.policijos svetainėje.“
Suprask: netrukdyk, mes dirbti nenorime, nieko neinformuosime ir apskritai, įtarimas – tai nieko verta informacija, kuri mums nereikalinga ir neįdomi.
Tąsyk pasipiktinau, o dabar akivaizdu, kad ne su viena manimi taip buvo elgiamasi. Ši tarnyba nežinia ką veikia ir nežinia kam reikalinga“, – mano skaitytoja Lina.
Loretos istorija: „Kam tie gaišinantys klausimai?“
„Su BPC darbu esu susidūrusi keletą kartų. Skambinu ir iš karto prašau – sujunkite su policija, pasakau miesto pavadinimą, atsiliepusi moteriškė klausia, kas atsitiko, manau, kad tai nėra būtina, nes kol aš aiškinu, kas, kur ir su kuo, policijos gali ir nebereikėti, bus vėlu.
Esu skambinusi tiesiogiai policijai – jiems pasakei ir viskas: „Gerai, supratome.“ Prieš keletą metų gatvėje, kurioje gyvenu, nuosavame name dienos metu kilo gaisras. Toje pačioje gatvėje – ir Priešgaisrinė tarnyba. Skambinu jai tiesiogiai ir sakau, kad kitoje gatvės pusėje už sankryžos dega namas. Atsiliepusi operatorė klausia, ar namo numeris toks, sakau – pažiūrėkit per langą, matosi degantis namas, o kartu matysit ir jo numerį.
Įdomu, jeigu būčiau paskambinusi 112 numeriu, kada būtų sulaukta gaisrininkų pagalbos? Mano nuomone, arba ši tarnyba privalo dirbti nepriekaištingai ir neuždavinėti kvailų klausimų, arba ji iš viso nereikalinga“, – rašė Loreta.
Lino istorija: penktadienio vakarą prisiskambinti neįmanoma
„Gyvenu Šiauliuose, miesto centre, todėl kartais po savo langu matau muštynes, išgertuves ir kitokius viešosios tvarkos pažeidimus. Esu pilietiškas žmogus, todėl vis pranešu apie tai policijai. Paskambinus 112, operatoriai ne tik nesugeba iš karto susigaudyti, kas ir kaip vyksta, bet gaišina laiką. O „geriausia“ situacija buvo, kai skambinant penktadienio vakare (datos nepamenu) 112 numeris buvo išvis užimtas. Galų gale po 15 minučių prisiskambinus ir paklausus, kodėl numeris buvo užimtas, man buvo atsakyta, kad pas juos dirba ribotas kiekis žmonių ir ne visada gali atsiliepti.
Tada man kilo klausimas: kas, jei širdies smūgis, kas, jei žudo ar prievartauja? Tiesiogiai paskambinti į policiją, greitąją pagalbą ar gaisrinę yra neįmanoma. Kodėl? Kam išvis reikalingas tas vienas telefonas, jei operatoriai tik sujungia, bet nesprendžia problemos? Kam reikia mokėti šiems „specialistams“ algas? Geriau jau policijai ar kitai gelbėjimo tarnybai šios lėšos būtų skirtos. Galų gale, ši sistema 112 gali būti automatinė. Paskambini 112, ir telefono stotis pasiūlo sujungti su policija, greitąja medicinos pagalba ar gaisrine“, – siūlo Linas.
Nijolės istorija: vietos patikslinimas jau nebuvo įdomus
„Šią vasarą mes su vyru tapome vykdomo nusikaltimo liudininkais. Vyras paskambino 112 ir pranešė apie tai, ką matė, tačiau ne visai tiksliai nurodė įvykio vietą. Po kelių minučių matydama, kur link nubėgo nusikaltėliai ir kaip jie atrodo (jie prabėgo pro mūsų namus), paskambinau dar kartą norėdama patikslinti duomenis. Atsiliepusi BPC darbuotoja atsakė, kad su policija manęs nesujungs, nes apie šį įvykį jau pranešta.
Nors aiškinau, kad policijai gali būti reikšmingi mano tikslesni paaiškinimai, 112 operatorė su policija taip ir nesujungė ir netgi pati nenorėjo išklausyti patikslintos reikšmingos informacijos. Policija į įvykio vietą atvyko po pusvalandžio ar dar vėliau, kai ieškoti jau nebebuvo ko, buvo likęs tik sužalotas turtas. Kur kas svarbiau buvo iš karto vykti ir nustatyti nusikaltėlius, tačiau prioritetai buvo sudėlioti kitaip“, – tikino Nijolė.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
