Nori nenori, bet pirminėmis akimirkomis pergalė (o kaipgi, juk ant pakylos vyrai žengė, ir labai tvirtai, o kas svarbiau – vieningai) neatbaido apėmusio apmaudo. Bet ką gi padarysi, sakyčiau ir vėlgi, kaip mėgstam dainuoti „tik per klaidą“. O klaida, tai tikrai ne vieno ko. Juk komanda buvom ir esam visi, ne tik 12 vyrų žaliais marškinėliais, ne tik jų trenerių, bet ir mes visi, kurie palaikėm juos dėl vieno – Lietuvos.
Kad ir tik trys milijonai, bet ne pirmą kartą mes parodom, kokie mes kartu esam dideli, tad tik nesakykim, kad galbūt „per tyliai norėjom nugalėt“. Žinoma, kad ir kokio galingumo balsais, švilpukui dar net nepaskelbus rungtynių pradžios, lietuvaičiai šventai tuo tikėdami traukė „laimė mūsų rankose, niekas mūs nenugalės“, fortūna, deja, mus apleido.
Bet kas gi kaltas, jeigu pralaimim? Net jei mintys sau paburnoti ant ko ir galim, tačiau nekapojam rankų už tai, kad mūsų vyrams krepšys buvo lyg užrištas, išspjaunantis daugumą mūsų metimų, kai mūsų priešininkų kamuolį traukė lyg magnetas. Per daug ir per ilgai mes kariavom, kad kentėtume ir verktume dėl ne tos spalvos medalių. Nupurtom kartėlio jausmą ir laukiam pakylančios saulės, nes rytui išaušus sidabras galutinai sužibs laimėjimu, dar ir gražesne spalva (nors dėl skonio žinoma nesiginčijama).
Nakčiai įjungtą supratingumą, kad apmaudą išlieti noris, nes buvo tikėta, nes buvo jau užuosta ir mintyse paliesta auksinė juosta, užgesinam su pirmaisiais gaidžiais. Kaip dalis komandos, prisiimkim atsakomybę ir už save, už savo veiksmus. Kaip dalis komandos atpirkim kaltę už tuos „sirgalius“, kurie pradžioje, pasmerkę mūsų rinktinę, vos tik jai išėjus į finalą užkėlė ją ant pjedestalo, kiek per daug iš jos reikalavo, tikėjosi laimėję dar nenugalėję ir per ilgai kartojo žodį „šlovė“, ir labai gražiai ir dėkingai pasitikime sugrįžusius vyrus namo ir daugiau neleiskim, nei Seibučiui, nei kitiems, kovojusiems už kiekvieną mūsų ir už pačią Lietuvą, lieti ašarų, nes dėl laimėtų medalių verkt nevalia...
Dar visai visai neseniai, mūsų vyrų užkopimas ant kurios pakylos, rodės kaip svajonė, apgauta rūko. Be kovos ir be tikėjimo, ji nebūtu tapusi realybe. Kitą kartą svajokim ir tikėkim stipriau.
Kas tikėjo, tas gyveno ir gyvens iki kito karto, kada ir vėl tikės.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
