Jolantos istorija: BPC darbuotojai vis prašė patikslinti adresą
„Praėjusių metų žiemą, kokį sausio ar vasario mėnesį, mano 16 metų dukra su draugu laukė autobuso Trakų autobusų stotyje. Buvo apie 18 val., tamsu, nedaug žmonių. Prie dukros draugo priėjo ir ėmė priekabiauti du neblaivūs 23–25 metų vyriškiai, ėmė jį tampyti už drabužių, bandė atimti kuprinę, kvietė išsiaiškinti už stoties pastato kampo. Galų gale smogė paaugliui į veidą.
Tuo tarpu atvažiavo autobusas, į jį vaikinas įstūmė mano dukrą ir toliau pats bandė taikiai aiškintis su priekabiaujančiais vyrukais. Mano dukra paskambino į BPC ir labai išsigandusi, drebančiu balsu – tai buvo pirmasis jos gyvenime kontaktas su agresyviais vyriškiais – prašė pagalbos – iškviesti policiją.
Tačiau BPC darbuotoja ėmė jos klausinėti, kur konkrečiai ji yra. Išgirdusi atsakymą, kad Trakų autobusų stotyje, pareikalavo pasakyti konkretų adresą – gatvę ir numerį, kadangi kitaip negali perduoti informacijos policijai. Dukra, žinoma, nei tikslaus adreso, nei gatvės nežinojo, ėmė klausinėti autobuse sėdinčių bobučių, kurios išsigandusios, kad ir prie jų neimtų kabinėtis neblaivūs vyrukai, bijojo ir ką atsakyti...
Tuomet BPC darbuotoja, paieškojusi autobusų adreso internete, ėmė klausinėti, ar gali būti, kad tai yra Vytauto gatvė, kažkoks numeris... Dukra buvo pasimetusi ir negalėjo to patvirtinti, nežinojo, nei kaip pasielgti. Ji aiškino, kad du vyrai priekabiauja, stumdosi ir tuoj sumuš paauglį, tačiau BPC darbuotoja taip ir neiškvietė policijos.
Kol vyko visas šis aiškinimasis, maždaug 2 ar 2,5 min., vaikinas buvo pargriautas, gavo smūgį į veidą, paskui pakilo ir ėmė bėgti, o užpuolikai jį nusivijo į tamsą.
Viską papasakojusi BPC darbuotojai, dukra išgirdo klausimą: „Tai jei jau pabėgo, tai gal nereikia kviesti policijos?“
Ir kaip jums tai patinka? Tuo tarpu policijos pastatas yra vos už 1 minutės kelio nuo autobusų stoties. Per tą aiškinimosi laiką su BPC policija tikrai būtų spėjusi atvykti ir sulaikyti agresyvius vyrukus.
Laimė, kad vaikinas buvo greitesnis už užpuolikus ir sugebėjo nuo jų pabėgti. Tik nubėgęs gerą kelio gabalą jis jau pats paskambino į BPC ir sugebėjo išsireikalauti, kad atsiųstų policijos ekipažą. O jeigu jam nubėgus už kampo į tamsą nebūtų pasisekę atitrūkti nuo užpuolikų? Kas tuomet? Skaitytume dar vieną straipsnį?
Kai po įvykio praėjus maždaug pusvalandžiui man paskambino dukra ir viską papasakojo, labai pasipiktinusi pati paskambinau į BPC ir paprašiau paaiškinti, kodėl nebuvo reaguota į pagalbos prašymą. Išgirdau paaiškinimą, kad skambinusi mano dukra nebuvo įsitikinusi, kad pagalbos reikia, be to, nežinojo adreso ir t. t. Kadangi pareikalavau pokalbio su viršininku, po kurio laiko man perskambinęs vyriškis, atrodo, pamainos kažkoks vyresnysis, paaiškino, kad viskas įvyko pagal taisykles, kad būčiau rami, nes pats vaikinas vėliau paskambino, išsikvietė policiją ir buvo nuvežtas į nuovadą surašyti protokolo.
Tokia tad man karti patirtis su BPC darbuotojais. Beje, turiu pridurti, kad mūsų pokalbio metu jų tonas buvo labai nepatenkintas, kad drįstu piktintis dėl jų kaltės nesuteikta pagalba... Dar pamenu, kad paklausiau, o kas būtų, jei man vairuojant staiga pasidarytų labai bloga ir aš sustojusi kažkokiame kaimo kelyje paskambinusi į BPC kviesčiausi pagalbos? Man paaiškino, kad tokiu atveju aš privalėčiau nurodyti adresą, kur esu, kitu atveju niekas manęs ir neieškotų. Maždaug taip: „Jei jums nerūpi jūsų gyvybė ir negalit nurodyti adreso, kur esate, tai jau yra jūsų asmeninė problema...“ – stebisi Jolanta.
Rasos istorija: policija dvi valandas ieškojo įvykio vietos
„Maždaug prieš metus nuvažiavome su vyru į sodą Nemenčinės plente, Vilniuje. Mano vyras austras ir jam labai patinka lietuviška gamta, kiekvieną kartą atvažiavę į Lietuvą apsilankome tėvų sode. Nuėjome pasivaikščioti prie Neries ir pastebėjome gana tolokai nuo kranto vandenyje stovinčią mašiną.
Automobilis buvo gana naujas, džipas, atrodė gana keistai – taip giliai vandenyje. Aš iš karto puoliau skambinti BPC numeriu norėdama iškviesti pagalbą – ar viduje buvo žmonių, nemačiau, bet ką gali žinoti, gal kas išgėręs įvažiavo ir paskendo? Aš taip pat susidūriau su daugybe beprasmių klausimų, į kuriuos pirmiausia turėjau atsakyti operatorei, o po kelių minučių dar kartą tą patį pakartoti policijai.
Kas mane iš tikrųjų sukrėtė, tai laikas, per kurį policija atvažiavo patikrinti automobilio – aš jų taip ir nesulaukiau, nors stebėjau situaciją beveik dvi valandas. Policija klausė manęs, kuriai sodo bendrijai priklausau ir kaip vadinasi sodų bendrija kitoje upės pusėje.
Susidarė įspūdis, kad jie neturėjo net paprasčiausių žemėlapių, jau nekalbant apie modernesnius prietaisus. Apie mano vyrui paliktą įspūdį, kaip „greitai“ Lietuvoje galima sulaukti pagalbos, nereikia net kalbėti“, – apgailestavo Rasa.
Apsaugininko istorija: žmogus pašautas, o operatorė vis klausinėja
„Netiesiogiai ir man teko susidurti su BPC. Pamainos metu gavom iškvietimą į vieną kavinę, sureagavom greitai (dislokacijos vieta buvo už kelių šimtų metrų). Atvykusius mus pasitiko padavėja, ji iš karto nuvedė prie žmogaus, šis dar buvo sąmoningas, bet jau matėsi, kad silpsta. Jis buvo sušaudytas šratiniu ginklu. Buvo matyti trys šūviai į krūtinę ir vienas nugaroje.
Iš karto paskambinau į BPC, atsiliepė moteris operatorė, paprašiau sujungti su greitąja pagalba ir policija. Ji atsakė: „Jūsų vardas, pavardė? Kam reikia pagalbos? Jūs prisiimsite atsakomybę už skambutį, jeigu tai bus melagingas pranešimas? Gal galite apibūdinti žmogaus būklę? Kokio amžiaus vyriškis, asocialus, ar ne?
Tuo metu žmogus neteko sąmonės. Supykęs užrėkiau: „Bl...t, junk su greitąja greičiau!“ Tuo metu kolega spaudė žaizdą nugaroj, nes iš ten kraujas plūste plūdo. Pagaliau sujungė su policija, pagalba atvažiavo per tris minutes, tau užtruko visa minute trumpiau, nei mano pokalbis su ta operatore.
To vaikino likimo nežinau, bet GMP jį nusivežė be sąmonės“, – prisiminė apsaugininku dirbantis vyras.
Rasos istorija: operatorė kamantinėjo, ką kviesti – medikus ar policiją
„Mano patirtis su BPC labai skirtinga. Skambinau du kartus. Abu kartus problema buvo panaši, tik BPC reakcija buvo ne tokia pat. Pirmą kartą paskambinau, kai pro namų langą pamačiau viduryje gatvės gulintį greičiausiai girtą vyriškį. Buvo jau tamsu, gatvelė Vilniaus senamiestyje menkai apšviesta, pirmas į ją įsukęs automobilis galėjo žmogų nesunkiai pervažiuoti.
Paskambinau į BPC, pasakiau situaciją, nurodžiau vietą. Paklausė tik mano vardo, pavardės ir ar skambinu iš savo telefono, pranešė policijai. Ekipažas greičiausiai patruliavo kažkur netoliese, nes atvyko po kelių minučių. Žmogų nuo važiuojamosios dalies patraukė, bandė kažką išsiaiškinti, bet anas buvo tiek girtas, kad nieko nepavyko. Tada policininkai pasodino jį į savo automobilį ir dar pamatę, kad žiūriu pro atvirą langą, paklausė, ar aš iškviečiau pareigūnus. Patvirtinau, jie man padėkojo ir nuvažiavo su tuo nelaimėliu.
Antrą kartą į BPC skambinau, kai ant šaligatvio, vėl netoli mano namų, pamačiau gulintį sumuštą vyrą. Panašu, kad vėl girtą. Nors galėjau ir apsirikti, nes sumušti žmonės visi atrodo ne itin švarūs ir tvarkingi. Žodžiu, jis gulėjo, ir nesuprasi – miegojo ar buvo be sąmonės. O gal negyvas? Ką aš žinau, aš ne medikė.
Paskambinau į BPC. Nupasakojau situaciją, ir prasidėjo... Aišku, ėmė smulkiai klausinėti, kas aš. Tada, kokia to žmogaus būklė. Pasakiau, kad nežinau, kokia būklė: guli, sumuštas, kruvinas, nežinau, kaip jis jaučiasi. Išgirdau: „Jūs jo paklauskite, ar jam reikia pagalbos.“ Atsakiau: „Aš jau bandžiau jį kalbinti, jis arba miega, arba be sąmonės. Nereaguoja.“ Tada man pasakė: „O jūs jį papurtykite...“
O čia tai geras – pamaniau. Atsakiau: „Aš tikrai jo neliesiu, nes nesu gelbėjimo tarnyba ir nenoriu liesti žmogaus, kuris yra sužeistas, kruvinas ir nešvarus. Tada operatorės klausimas išvertė iš koto: „Tai ko jūs norite?“ Ir po pauzės: „Policijos ar greitosios?“ Atsakiau: „Nežinau... jums geriau žinoti, ką tokioje situacijoje siųsti...“
Tada vėl: „Tai jis neprašo pagalbos?“ Kartoju: „Ne, neprašo, jo ne tokia būsena, kad prašytų.“ Operatorė: „Tai jūs neklausite jo, ar jam reikia pagalbos?“ Atsakiau: „Ne, daugiau nebeklausiu.“ Vėl po pauzės: „Gerai, sujungsiu su medikais.“
Sujungė, atsiliepė kažkokia labai karingai nusiteikusi greitosios pagalbos darbuotoja. Ir vėl iš naujo: tai kokia būklė, tai ar prašo pagalbos. Vėl aiškinau. Išklausė, ačiū Dievui, neliepė liesti. Pasakė: „Tai jam greičiau ne greitosios reikia, o policijos, nežinau, kodėl su mumis sujungė...“
Atsakiau: „Tai tada labai dėkui. Viso.“ Ir padėjau ragelį. Ir daugiau niekam nebeskambinu, nes pasijuntu, kaip idiotė, kuri dėl kažkokios smulkmenos drįso trukdyti tarnybų darbą. Nuėjau namo, žmogus po kiek laiko atsipeikėjo ir turbūt irgi nuėjo namo. Nors manau, kad jam vis tik reikėjo greitosios ir į ligoninę.
Ilonos istorija: ar neblaiviam žmogui pagalba neteikiama?
„Prieš dvejus metus. Rugpjūtis, maždaug pusė keturių nakties. Nemiegu. Gatvėj kelių vyriškių balsai, paskui šauksmas:
– Padėkit!
Prišoku prie lango. Matau, kaip du „pacanėliai“ smogia pagyvenusiam vyriškiui, griebia krepšį ir pusiau tekini nubėga mano daugiabučio kiemo link. Skambinu 112. Pokalbį atpasakosiu laisvai, bet gana tiksliai. Atsiliepia greitai, aš irgi negaištu laiko:
– Reikia policijos. Panevėžy, Vilniaus gatvėj, ties 14 namu guli vyriškis. Mačiau per langą, kaip jį sumušė du vaikinai. Mačiau, kur nubėgo...
– O tas vyriškis negirtas? – nuskamba operatorės klausimas.
– Nežinau. Gal...
– Ar negalėtumėt nueiti pažiūrėti? Gal jis visai girtas.
– Ką? – netikiu tuo, ką girdžiu, bet ramiai atsakau. – Ne, negaliu, viską stebiu pro langą penktam aukšte.
– Bet matote, jeigu jis girtas, o mes atsiųsim greitąją, tai bus blogai, reikėtų pažiūrėti.
– Klausykit, – netenku kantrybės, – Panevėžyje, Vilniaus gatvėj, ant važiuojamosios dalies ties 14 namu, guli vyras, mačiau, kaip jį sumušė. Aš jums pranešiau, jūs žinokitės, – baigiu pokalbį griežtu balsu.
Mano darbas kaip ir baigtas. Bet jei operatorė nusprendė, kad ir jos baigtas? Vis žvilgčiodama pro langą imu rengtis (nelėksiu su naktiniais). Mintyse rikiuoju: telefonas (laikyčiau surinktą 112 numerį), kirvis (apsiginčiau), keli litai (jei tektų kviesti taksi, kad žmogų nuvežtų į ligoninę), nubėgti iš penkto aukšto, apibėgti namą, prilėkti prie vyriškio...
Bet privažiavo policijos mašina, girdėjau, kaip per raciją vyriškiui iškvietė greitąją. Nežinau, ar operatorė ją nukreipė, ar atsitiktinai važiavo tuo maršrutu. Norėjau dar paskambinti ir nupasakoti, kaip atrodė vaikinai, nors iš aukštai, vis tiek mačiau, kiek jų, kaip apsirengę, ūgių skirtumą, pavogtą krepšį. Bet... jei lieps pačiai eiti jų ieškoti, o gal dar ir sulaikyti?“
Nijolės istorija: avarijos akimirką nesulaukė jokios informacijos
„Mažeikiai. Judri Skuodo gatvė. Sukelta aukščiausio laipsnio avarinė situacija, kuri galėjo baigtis net 2 žmonių žūtimi. Kaltininkas, žinoma, paspruko. Likau viena skersai judrios gatvės stovinčiame automobilyje. Didžiuojuosi savo reakcija ir vairuotojos įgūdžiais bei dėkoju savo Angelui sargui.
Bet vis tiek puoliau skambinti 112. Lyg ir automobilio valstybinį numerį įsiminiau. Buvau ištikta šoko. Laukiau, kol malonus padėti pasirengęs balsas pasakys raminančius žodžius. Deja... Laukiau ilgai, gal 7 minutes. Atrodė, visa amžinybė. Atsiliepusi operatorė ne tik manęs nenuramino, nepasakė, kaip turėčiau elgtis dabar, bet net nenorėjo užsirašyti kaltininko automobilio duomenų... Suprantu, kad kalbėjau padrikai: pilkas, lyg tai golfas, lyg tai toks ir toks numeris... Nepaklausė, ar aš nesužeista... Pokalbis baigėsi tuo:
– Beje, kodėl jūs tiek ilgai neatsiliepiate? – paklausiau.
– Ponia, visi čia labai skambina, linijos užimtos... – atsakė operatorė.
Ar šita tarnyba reikalinga mums?“ – klausia Nijolė.
Vidmanto istorijos: kelis kartus niekas nepakėlė ragelio
„Skamba makabriškai, tačiau manau, kad merginai iš Dembavos pasisekė, jog apskritai prisiskambino pagalbos telefonu 112. BPC per keletą metų esu skambinęs keliolika kartų. Iš jų kelis kartus man apskritai ragelio nepakėlė... Nekėlė ir neperskambino. Ką tokiu atveju galvoti?
Pamenu atvejį, kai Ukmergėje 112 neveikė kelias valandas. Vietoj jo buvo nurodytas aštuonženklis telefono numeris. Nesuvokiama. Kalbam ne apie detales, o apie principinį dalyką – prisiskambinimą. Jeigu nors vienas iš šių atvejų būtų įvykęs verslo skambučių centre – lėktų iš darbo mažiausiai pora žmonių. Valstybinėje įstaigoje, atsakingoje ne už verslą ir pinigus ir žmonių gyvybes, tai yra norma.
Kitą kartą Vilniaus rajone radau sudegusį automobilį. Stovėjo ant vieškelio. Panašu, kad degė prieš dieną ar dvi. Paskambinau BPC. Man pasakė: „Taigi jis jau sudegęs. Kuo mes padėsim?..“ Tada pradėjau įtikinėti ir aiškinti: „Pirma. Jis stovi ant važiuojamosios kelio dalies ir trukdo eismui. Nakties metu neturi jokių atšvaitų ir kelia pavojų kitiems eismo dalyviams. Antra. Galbūt jis pavogtas ir nei policija, nei savininkas nieko apie tai nežino.“ Įtikinau. Paklausė, koks tikslus adresas. Atsiminiau artimiausią kaimą ir pasakiau, kurioje vietoje nuo jo pasukti. Atstumas kilometras. – „Kokiame rajone kaimas – Vilniaus ar Trakų?“ – „Atsidarykite maps.lt ir pažiūrėkite neklausinėję tokių dalykų.“ Vis tik nepadėjo. Teko traukti savo žemėlapį ir aiškinti tikslią vietą. Veiksmas truko apie 15 minučių. Galų gale paklausė mano vardo, pavardės ir gyvenamosios vietos. Kažkoks kosmosas... Pasakiau: „Turit mano numerį. Jis abonentas su konkrečia pavarde (mano) jau keliolika metų. Kai reikės – paskambinsit arba per operatorių susirasite...“ Jeigu ne kultūringas akiplėšiškumas – vargu ar kas būtų sureagavęs į šį sudegusį automobilį.
Kitas atvejis. Varėnos centrinėje gatvėje važiuojant automobiliu į gatvę išeina agresyvus apsvaigęs vyras ir pradeda sklaidytis po gatvę, puola ant variklio dangčio, kažką rėkaloja. Policijos komisariatas už kelių šimtų metrų. Užsirakinu duris, paskambinu 112 ir laukiu. Pirmas klausimas – iš kokio jūs miesto skambinate? Šiek tiek nustembu, bet pasakau. Tada pradeda klausinėti, kodėl reikėtų važiuoti. Ko reikia – greitosios ar policijos ir t. t. Galų gale nutaria dėl ant kelio besisklaidančio girtuoklio sujungti su Varėnos policijos komisariatu. Per tą laiką praeina kelios minutės. Klausausi įvairių muzikėlių keletą minučių. Niekas komisariate nekelia. Neapsikentęs nuvažiuoju į patį komisariatą už tų kelių šimtų metrų. Tie tikina, kad niekas jiems neskambino... Nežinau, kuo tikėti... Bet kažkas nesuveikė. O tokiuose dalykuose to negali būti. Girtuoklis ant kelio viena, bet jeigu tai būtų užpuolimas ar prievartavimas? Sužeistas žmogus? Minutės svarbu, o čia net prisiskambinti neįmanoma...
Dar vienas atvejis buvo, kai keletą kartų teko skambinti dėl degančios žolės Vilniaus mieste, kuri artėjo prie gyvenamojo namo. Trečias skambutis buvo nuo pirmojo praėjus maždaug 30 min., kai iki namo buvo likę kelios dešimtys metrų. Tada jau aprėkiau operatorę ir pasakiau, kad jeigu gelbėtojų nepasiųs – parašysiu į spaudą. Atvažiavo po 5 min. Vėliau paaiškėjo, kodėl jie taip užtruko. Mat buvo balandžio 1-oji ir operatorė manė, kad čia Balandžio 1-osios pokštas...
Neįsivaizduoju, nuo ko ta BPC reakcija priklauso, tačiau kartą tikrai buvau nustebintas operatyvumo ir darbo. Pranešiau, kad iš po gamyklos stogo veržiasi atvira liepsna. Nurodžiau gatvę, nors adreso tuo metu neradau. Operatorė tuoj pat išsiuntė gelbėtojų ekipažą, o jiems jau būnant pakeliui toliau tikslinosi detales. Per tą laiką suradau įvažiavimą į gamyklos teritoriją ir tikslų adresą. Ta informacija gelbėtojus kaip tik pasiekė įvažiavus į gatvę, kurią nurodžiau prieš tai. Jokio klaidžiojimo, jokio delsimo. Manau, kad būtent taip turi dirbti BPC, ir tikiu, kad po šio įvykio bus ne tik formaliai pakeista valdžia, bet iš pagrindų sutvarkyta gelbėjimo tarnybų koordinavimas, o žmonės atgaus pasitikėjimą šia būtina tarnyba“, – rašė Vidmantas.
***
BPC darbo specifiką komentuoja centro direktoriaus pavaduotojas Tadas Maroščikas:
„Bendraukime“: Viešumoje tvirtinama, kad BPC pamato skambinančiojo buvimo vietą, jeigu jo telefonas su SIM kortele. Tuomet kodėl operatorės taip primygtinai klausinėja skambinančio žmogaus buvimo vietos?
T.Maroščikas: Tie duomenys pasiekia kartu su skambučiu. Pavyzdžiui, Panevėžyje, kuris dar neturi informacinės sistemos, tai užtrunka minutę ar dvi. Jie susisiekia su Vilniaus centru ir paprašo duomenų iš kolegų. Dabar baigiame BPC Vilniaus centro įkūrimą, kuris aptarnaus pusę Lietuvos (o kitą pusę aptarnaus Klaipėdos BPC skyrius), tai tuomet visi skambučiai, jeigu bus su SIM kortele, jo vieta tinkle bus automatiškai per kelias sekundes nustatyta ir ekrane pasirodys per kelias sekundes.
„Bendraukime“: Ar tuomet operatoriai taip įkyriai neklausinės adreso?
T.Maroščikas: Viskas priklauso nuo duomenų tikslumo. Kaip jau minėjau, viskas priklauso nuo bazinės stoties aprėpties tikslumo. Mobiliojo ryšio antena – kiek ji dengia teritorijos, gali būti nedidelė 50–500 metrų, atokesniuose rajonuose – kilometras, ir netgi keli kilometrai. Dabar nereikėtų pykti, jeigu BPC operatorius prašo skambinančiojo pagalbos dėl tikslaus adreso. Svarbiausia, kad visi tie papildomi klausimai būtų užduodami tuomet, kai pagalba jau yra išvažiavusi. Jeigu žmogus nežino tikslaus adreso, mes įkyriai neklausinėjame.
„Bendraukime“: Būna situacijų, kai nelaimės ištiktas arba ją matantis žmogus skambina iš kaimo vietovės ir nežino, kokiame rajone esantis. O jo vis klausinėja – kuris čia rajonas? Ar žmogus tikrai turi tai žinoti?
T.Maroščikas: Neprivalo, tačiau tokia informacija labai padeda, jeigu žmogus ją žino. Nuo to priklauso, kurios pajėgos turi išvykti.
„Bendraukime“: Gal tokį klausimą operatorius privalo užduoti, nes tarp rajonų pareigūnų esama trinties, jeigu BPC nusiunčia ne į savo rajoną?
T.Maroščikas: Ne, jokios trinties tarp rajonų nėra. Naujoji informacinė sistema, kurią tikimės paleisti lapkričio pabaigoje, pati parodys, kurioje vietoje yra laisvas ekipažas, viskas bus automatizuota. O iki metų pabaigos visi skambučiai bus perimti Vilniaus ir Klaipėdos centruose.
„Bendraukime“: O kokie yra būtinieji klausimai, kuriuos skambinančiajam privalo užduoti BPC operatorius?
T.Maroščikas: Tie klausimai yra suderinti su tarnybomis, vienas klausimynas suderintas su ugniagesiais-gelbėtojais, kitas – su policija. Svarbiausi klausimai, žinoma, kas ir kur.
„Bendraukime“: O klausimai apie tai, ar skambinantysis pats yra įvykio liudininkas, ar jis galintis nueiti patikrinti žmogaus būklę – ar jie tikrai esminiai?
T.Maroščikas: Jeigu skambinantysis mato gulintį žmogų, tai prašymas nueiti ir patikrinti, ar žmogus kvėpuoja, yra kritinis. Gali būti, kad žmogus gali mirti iki atvykstant greitajai pagalbai. Tad skambinančiajam galia patarti, kaip padėti žmogui, kol atvyk medikų ekipažas. Neturėtų žmonės to priimti kaip įpareigojimo, greičiau kaip prašymą padėti.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
