Jau seniai, dar nuo 8 klasės, mano galvoje sukosi mintys apie žurnalistiką, tačiau tuomet man dar tai atrodė neįgyvendinami ir neįmanomi tikslai. Karjeros dienos mokykloje pakeitė ir mane, ir mano požiūrį į gyvenimą, pačią karjerą pradėjau suvokti visai kitaip,jos svarba man tapo daug didesnė.
Pabandžiau rašyti iš pradžių visai nereikšmingus straipsnelius, kurie dabar yra naujo mano gyvenimo puslapis. Ir tai, kas tuomet atrodė man nereikšminga, dabar tapo ypatinga mano gyvenimo dalimi be, kurios jau savęs neįsivaizduoju. Viskas įvyko labai netikėtai: bendradarbiavimas su redakcijomis, įvairūs renginiai, daugybė pasiūlymų, kvietimų. Tačiau visa tai mane privertė branginti laiką ir supratau, ką reiškia, kai tenka aukotis ir miego sąskaita. Mokėti planuoti laiką yra didžiulis gebėjimas.
Rašymas tapo neatsiejama mano gyvenimo dalimi. Bendravimas su naujais įdomiais žmonėmis, kurie su manimi dalinasi savo patirtimi, mano darbų įvertinimas, net kritika man yra be galo svarbi. Pažangą padariau ne tik rašyme, įveikiau turėtą didžiulę scenos baimę ir tai - tik dėka šaunaus mokytojo - dėstytojo D.Palivono.
Teko mokykloje ir asistuoti vedant renginį, skirtą vaikams. Tai buvo labai įdomi, nauja patirtis. Supratau, kad ir su baime galima susidraugauti, sužinojau, kokie yra užkulisiai, su kokiomis problemomis gali susidurti, kaip greitai ir efektingai reikia jas spręsti. Jei daug dirbi, gyvenime gali versti kalnus ir net gi per trumpą laiką, man užteko pusmečio.
Supratau, koks žmogus esu, kokių gyvenimo tikslų ir siekių turiu, kaip svarbu tobulėti ir mokytis, semtis žinių iš žmonių, kurie jų yra sukaupę tikrą lobyną.
Manau, nereikia laukti, kol gyvenimas tau nusišypsos ar iš dangaus nukris pasiūlymas. Kiekvienas iš mūsų turi stengtis dėl savo ateities ir kurti ją šiandien. Nelaukti rytojaus, nes rytoj jau gali būti per vėlu.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
