„Užaugsiu, gyvenimą susitvarkysiu taip, kad visus metus mane lydėtų šventė“ – svajojau vakarais. Šios svajonės buvo tarsi varomoji jėga, padedanti iškęsti nuobodžias literatūros ar matematikos pamokas, atlikti kasdienius rutinos pilnus darbus namuose ar užmiesčio sklypelyje.
Ir štai, pagaliau aš suaugęs bei laisvas nuo mokslų, pamokslų ir priverstinių pareigų. Ech, pasirodo, tos pamokos mokykloje buvo ne tokios jau ir nuobodžios, darbas su tėvais sode ar darže – ne toks jau beprasmis...
Tai kur gi ta išsvajotoji kasdienė šventė? Kur gi tas saldus gyvenimas?
Dirbti, pasirodo, reikia, kaip ir tėvai dirbo. Galvoti, mąstyti taip pat būtina. Pareigų ne tik, kad nesumažėjo,o atsirado dar daugiau. Namų darbų ruošimas, obuolių valgymas sode – tai tokios smulkmenos ir malonumas, palyginus su dabarties problemomis!
Žinoma, suaugus, subrendus, atsiranda daug naujų, įdomių dalykų: tai ir pirmoji meilė, neištirtas šeimyninis gyvenimas, pirmieji savarankiški bandymai tvarkytis su tave supančiomis problemomis. Šiuo gyvenimo laikotarpiu kiekvienas pasijunta tarsi Kolumbas, atradęs naująsias žemes ir bandantis jas pažinti, o su laiku, pasidaręs išvadas, prisitaikyti prie esamų sąlygų ar netgi įvesti savo tvarką.
Anksčiau ar vėliau tokį gyvenimo etapą išgyvena visi. Pasimokę, pasisėmę patirties, galbūt net labai skaudžios, keliaujame toliau. Vis laukdami tos pažadėtosios šventės, saldžių dienelių... Sveikas protas (jei tokį išsaugojom) sako, kad kasmetinės atostogos prie šiltos jūros, geras automobilis ir toks pat darbas, nėra tai, ko taip troškome ir apie ką godojome sunkiausiais gyvenimo momentais.
Kas gi mus taip neramina? Galime skaniai valgyti, taip pat neblogai atsigerti, tad, ko daugiau reikia? Mūsų patogumui – viso pasaulio knygos, visi TV bei radijo kanalai, internetas. Bendrauti galima ir „gyvai“ ir virtualiai: belieka tik pačiam pasirinkti. Draugų trūkumas? Veidaknygėje galime jų turėti ir po kelis šimtus. Ko gi mums trūksta?
Po truputį pradedame suvokti, kad be fizinių kūno poreikių bei emocijų tenkinimo, mums reikia patenkinti pačią svarbiausią savo dalį - dvasią. Dvasią, kuriai įsiūlyti nekokybišką produktą labai sunku. Jei savo skrandį galime apgauti kokiame nors donalde susintetintu maistu, atsigerti iš agresyvių gyvybei medžiagų sudaryto gėralo, tai dvasiai reikia tikrų dalykų.
Tikrų dalykų... Jų beieškant mes susiduriame, ko gero, su pačiais išmaniausiais pasaulyje apgavikais. Dažnai būna, kad tie apgavikai netgi PATYS TIKI savo pačių išmislais ir jiems paskleisti, pasitelkia stiprią, savo dvasinio pasaulio pamatais grįstą iniciatyvą. Štai čia ir blogiausia. Juk ne be reikalo sakoma: už tikrą kvailį blogiau gali būti tik kvailys su iniciatyva.
Vienas L.Tolstojaus kūrinio „Ana Karenina“ herojų, žemvaldys, ieškantis gyvenimo prasmės, paklausė savo samdinio, pagyvenusio valstiečio, kaip, jo nuomone, galima žinoti, gyveni teisingai, ar ne.
„Teisinga – tai reiškia pagal Dievą“, – ramiai atsakė valstietis.
„Tai, kad aš labiau protu tikiu“, - nenusileido dvarponis.
„Protu? O sau žmoną taip pat protu rinkotės?“...
Ko gi reikia mūsų dvasiai? Proto? Instinktų? Emocijų? Ko mes nežinome apie save?
Atsivertę pirmą pasitaikiusį po ranka dienraštį ar papuolę į bet kokią internetinę svetainę ir nužvelgę reklamines skiltis, mes pradedame suvokti, kad mes apie save nežinome nieko. Tačiau apie mus žino kiti. Ir žino, anot skelbimų, geriau už mus pačius.
Bet kokia problema, fizinė ar emocinė, gali būti išspręsta. Viskas jau sugalvota iki mūsų, tik, kai tai buvo galvojama ir įgyvendinama, mūsų nebuvo šalia, mes neskaitėme laikraščių, nebendravome su aplinkiniais bei nežiūrėjome TV. Žodžiu, svarbiausias gyvenimo tiesas ir taisykles pražiopsojome. Tačiau tai ne bėda: viskas ištaisoma ir, palyginus, už menkus pinigus.
„Nori būti laimingas? Užsuk pas mus“ – rėkte rėkia užrašas kompiuterio monitoriuje.
„Atrask dvasinę ramybę, apsilankyk mūsų siūlomuose mokymuose“ – vilioja dar ryškesnė eilutė ekrane.
„Nepasitiki savimi? Be reikalo!“ – bando įsiterpti trečias. Tiesiog jaučiu, kad jis norėtų pasakyti ne „be reikalo“, o „tada tu paskutinis kvailys!“.
Taip gaudomos dvaselės. Jei jūs iki šiol dar neįtikėjote į Jėzų Kristų, Mohametą ar Budą, su krišnaitais nedainuojate mantrų ar su jogais nestovite ant galvų, jūs, tarsi blizganti žuvelė, viliosite kitus žvejus, metančius margaspalvius savo tinklus.
Anot scientologų: nori tapti milijonieriumi – sukurk savo religiją.
Ir religijos kuriamos. Sudėtingesnės ir paprastesnės, protingesniems ir kvailesniems. Gal labiau kvailesniems, nes geriau valdantys savo smegenis atitinkamai turi daugiau fantazijos ir savo religiją sau susikuria patys. O šiaip, gyvenime, pasivadina ateistais. Netikinčiais. Nors, bendraujant su tokiais, sužinai, kad, vis dėlto yra likimo pirštas, egzistuoja gėrio ir blogio jėgos, mus stebi ateiviai, Žemė yra gyvas organizmas, darydamas gerą valai savo karmą, Dievas ar kažkokia jėga vis dėlto yra, tik ji ne tokia, kokią visi piešia, piktos mintys koncentruojasi ir grįžta dviguba jėga, žvakės sugeria neigiamą energiją ir pan.
Daugiau jie niekuo netiki. Priešingai, nei kokie pasakų mėgėjai katalikai ar musulmonai.
O naujųjų religijų kūrėjai ir toliau kovoja dėl mūsų „išlaisvinimo“, mūsų laimės.
„Būk aktyvus, draugauk, judėk – ir tu atrasi savo laimę!“ klykia vieni.
„Nuramink savo mintis, atrask prasmę ramybėje ir tyloje...“ santūriai atkerta kiti.
Ir čia žmogus „pasimeta“. Tai ką gi daryti? Ką rinktis? Kaip įgyvendinti savo seną svajonę ir susikurti saldų gyvenimą?
Manau, kažkokį laiko tarpą narkomanai ir alkoholikai būna tikrai laimingi. Iškreiptas pasaulio vaizdas džiugina, suteikia nerealius pojūčius, gesina prigimtinius instinktus, išlaisvina užspaustas emocijas. Žmogus atsijungia nuo taip trukdančio kūno, panyra į malonumų jūrą...
Taip pat manau, kad bet kokia „išmintinga“ religija, „dvasinis kelias“ ar „praktika“ žmogų gali paveikti, tarsi aukščiau minėti svaigalai. Ir šis poveikis būna ilgesnis ir, nors mažiau kenkia fiziniam kūnui, pražūtingesnis.
Girtuoklis vieną dieną išsiblaivo, nes kūnas, dvasia, nesutinka su jiems primetamais „malonumais“ ir šis nesutikimas pasireiškia fizinėmis ligomis ar net mirtimi.
Deja, „dvasinis tobulėjimas“ daug baisesnis: jis mus užkariauja palengva, tačiau ilgam.
Mes po truputėlį, detalė po detalės, triname realybę savo pasaulyje ir ją keičiame gražiai sudėliotais fantazijos kūrinėliais. Ir vieną dieną mes turime saldų gyvenimą! Gyvenimą, sudėliotą iš kažkieno įbruktų fantazijos kaladėlių, kurios visą mūsų nuovoką kreipia šių fantazijų autorių norima kryptimi. Tačiau tada mes to jau nepastebime. Apsvaigę nuo šio narkotiko, džiaugiamės atradę „gyvenimo tiesas“... Ir, tarsi paaugliai, pirmą kartą paragavę degtinės, net nenujaučiame, kad vieną dieną pasireikš pagirios. Labai sunkios pagirios...
Jūs manęs paklausite: ką gi daryti, kaip gyventi?
Aš taip pat dažnai šiuos klausimus užduodu. Sau. Tada aš išsisukinėju. Skaitau. Įrodinėju. Ginčijuosi. Klausau kitų. Neklausau kitų. Stebiu žmones bei gyvūnus. Mintimis bandau keliauti po žmonijos praeitį ir įsivaizduoti, kaip tada elgdavosi žmonės, kai nebuvo tokie „protingi“, kaip mes.
Kaip išlieka laukiniai gyvūnai? Kai kurioms rūšims – dešimtys milijonų metų. Kas yra jų laimė, jų tiesa?
Gal būt, tiesa slypi tame, kad jie mažiau mąsto ir gyvena čia ir dabar? Nekuria utopinių planų, o pilnai pasitiki savo instinktais bei refleksais?
O gal jie, paprasčiausia, GYVENA?
Gyvenkime ir mes. Čia ir dabar. Pasakas ir fantazijas pasilikime pramogai, tačiau į realius gyvenimus jų neįsileiskime. Mylėkime, auginkime vaikus, džiaukimės draugais, liūdėkime jų netekę, rūpinkimės savo artimaisiais, verkime jiems iškeliavus.
Tiesiog G Y V E N K I M E!!!
Norime kuo nors tikėti? Tikėkime. Tik neužmirškime, kad TIKĖJIMAS viso labo ir yra TIKĖJIMAS, neturintis nieko bendro su realybe.
Tai ir yra paprasta gyvenimo tiesa. Tiesa, kurią žinojo mūsų protėviai ir pro pro protėviai. O mes viską pamiršome.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
