Tai buvo prieš 15 metų. Tada buvau penkiolikametė mergaitė iš provincijos. Visada išgyvenau didžiulį skausmą... Šeimoje, kurioje augau, buvau nuolat mušama, žeminama, tvirkinama vyresnio brolio iki pirmųjų mano menstruacijų. Neturėjau kam pasiskųsti. Juk niekas ir nebūtų patikėjęs. Aš tai žinojau. Kai pasiskundžiau gimdytojai, kad kitas brolis tranko kumščiais man per galvą, ji pati mane sumušė diržu. Teko gulėti ligoninėje dėl nuolatinių galvos skausmų. Ir dabar tokių skausmų būna. Gal tai iš praeities? Aš nežinau.
Mano tėvai skyrėsi ir aš norėjau gyventi su tėvu, bet nei jam manęs reikėjo, nei mano nuomonė kažkam buvo įdomi. Kai tėvas išėjo, nebebuvo, kad mane nors truputį apgintų. Nebegalėjau iškęsti nuolatinių patyčių ir smurto. Pabėgau iš namų ieškoti tėvo, kuris išvažiavo į miestą.
Pavadinimo atskleisti nenoriu. Aš turėjau tik tris pasirinkimus: arba nusižudyti, arba kęsti smurtą, arba ieškoti tėvo ir prašyti jo pagalbos. Pasirinkau galimybę gyventi ir tikėjimą, kad tėvas padės. Taigi, pabėgau iš namų. Žinoma, pinigų neturėjau, tai stabdžiau pakeleivingas mašinas. Viskas buvo gerai. Man visai neblogai sekėsi ir buvo likę nedaug iki tikslo pasiekimo, bet...
Sustojo mašina, kurioje sėdėjo du jauni vaikinai. Jie sakė, kad į tą miestą jie taip važiuoja, tai nuveš ir mane. Buvo labai malonūs, linksmi, iškalbūs, ir net nenumaniau, kad man kažkas nutiks. Kalbėjom apie mokyklą, universitetą, darbą. Tiesiog apie gyvenimą.
Tačiau pasuko į miško keliuką. Nieko neatsitiko. Tiesiog vienas atliko gamtinius reikalus, grįžo į automobilį ir važiavo toliau tuo miško keliuku į sodų pusę. Staiga iš kito keliuko pasimatė kitas automobilis. Tie vaikinai sakė, kad greit grįš, tik toje mašinoje esantiems draugams atiduos kažkokį maišelį.
Laukiau gal porą minučių ir labai staiga pajutau skausmą. Pro atvertas mašinos duris kažkoks vyras griebė man už plaukų ir nusitempė į kitą mašiną. Ta pirma nuvažiavo, kol mane, keturi vyrai daužė rankom, visur spardė. Aš net nerėkiau. Aš nesupratau, kas vyksta. Praradau sąmonę.
Kai atsimerkiau, tas išgama mane prievartavo. Kūnas buvo visas užtirpęs nuo smūgių, negalėjau nei šaukt, nei pajudėti. Tai buvo toks pirmas kartas!!! Pažiūrėjau į tos išgamos akis. Ir ką pamačiau? O gi tokį pyktį! Pasakiau, kad man skauda, o jis atsakė, kad jam nerūpi!!! Išprievartavo visi keturi paeiliui!!!
Paskui įsitempė į mašiną ir važinėjo miško keliukais. Tada vėl pasirodė dar kita mašina. Ir vėl tas pats. Vėl draugai! Jie kažką kalbėjo ir tie mane nusitempė į savo mašiną!!! Jie mane irgi išžagino!!! Jie juokėsi!!!
Mašinos keitėsi ir keitėsi. Tie išgamų veidai!!! Atsimenu visus!!! Jų buvo penkiolika!!! Jie mane laikė dvi savaitės... Prakeikimas, ką aš jaučiau. Net ir dabar rašydama ašaros kaupiasi, bet aš neverksiu. Aš daugiau dėl jų neverksiu!!!
Jų amžius buvo nuo šešiolikos metų iki penkiasdešimt.
Buvau pabėgusi, bet man nepavyko. Spėjau bėgdama paprašyti pagalbos vyro, kuris su sūnumi žvejojo, jis pasakė man pasislėpti už krūmų ir pažadėjo mane vėliau nuvesti į policiją. Tačiau tie išgamos mane surado. Tas vyras su sūnumi matė, kaip mane daužė, kaip įsitempė į mašiną, kaip važiavo, bet nieko nepadarė. Jam buvo tas pats. Nesulaukiau pagalbos, tik tų išgamų pykčio ir įsiūčio. Jei laikė mane virš krioklio, prie užtvankos. Sakė, kad įmes, bet, jei aš dar kartą pabandysiu pabėgt. Tada vėl mane išžagino. Bandžiau klykt, bet pajutau prie gerklės peilį. Nebesipriešinau.
Vakare vis dar buvom prie užtvankos. Atvažiavo kita mašina ir joje buvo du vyrai su moterimis. Vienas iš išgamų pridėjo prie gerklės peilį ir sušnabždėjo – tik pasiskųsi ir perrėšiu gerklę... Nieko nesakiau. Aš bijojau, kad jei man šie žmonės nepadės, tie išgamos mane nužudys.
Kaip man pavyko pabėgti? Kai naktį mane tempėsi prievartauti pats jauniausias išgama, stebėjau aplinką. Man reikėjo viską padaryti, kad man pavyktų. Šansas buvo tik vienas, nes mane būtų nužudę, jei man nepavyktų. Ir rėkti negalėjau. Aplink buvo daug nuosavų namų. Aš nemačiau tvorų, nes buvo tamsu, buvo naktis. Mane tempėsi, o aš pasakiau, kad man reikia gamtinius reikalus atlikti. Jis nuėmė ranką man nuo kuprinės ir, kai pajutau, iš visų jėgų pradėjau bėgti. Tas išgama stvėrė man už plaukų, bet aš kažkaip ištrūkau.
Bėgau per kažkokius krūmus, į pėdas smigo kažkokios vielos, bet aš privalėjau bėgti toliau. Atsidūriau prie tvoros, bet kažkaip prasibroviau pro ją. Lojo šunys... Tas išgama mane sugriebė, nes aš įstrigau tvoroje, bet išsinėriau iš kuprinės ir pamačiau prieš save vilkšunį. Aš buvau jau kieme, prie namo, kuriame degė šviesos. Apsikabinau šunį ir pradėjau ne savu balsu šaukti net nežinau ką. Iš namo išbėgo žmonės, o aš parkritau. Atvažiavo policija, dar tą pačią naktį surado beveik visus išgamas.
Tačiau tai nesibaigė, jie neatsiėmė už viską. Kitą dieną policijos koridoriuje stovėjo tie išgamos ir aš. Atvažiavo mano gimdytoja, broliai. Vienas brolis padavė visiems rankas, paspaudė, pasisveikino. Gimdytoja paklausė, nuo kelerių metų aš...
Ji paėmė iš tų išgamų pinigus ir atsisakė pareiškimo...
Policija buvo prieš mane. Tik vienas policininkas buvo su manimi. Tyrėjas paklausė, ar man patiko, ar man buvo įdomu išbandyti pirmąjį kartą???
Gimdytoja buvo prieš mane. Ir broliai taip pat, ir sesuo. Tėvas nežinojo.
Veždami į namus, broliai nekalbėjo, o gimdytoja visą kelią vadino visokiais žodžiais. Tie išgamos mane pardavinėjo. Tai sužinojau iš gimdytojos, o ji manė, kad aš pati parsidavinėjau.
Bandžiau žudytis. Tačiau, kai pasakiau gimdytojai, tai ji pasakė, kad žudyčiausi, kad pakas kaip šunį.
Neverta... Privalėjau ištverti nuolatinį pyktį, smurtą. Privalėjau išgyventi gimdytojos namuose. Tik guodė mintis, kad greit pilnametystė ir išeisiu iš namų.
Dabar prisiminus, aš negaliu patikėti, kaip sugebėjau išgyventi. Sulaukusi aštuoniolikos metų ir pabaigusi vidurinę išvažiavau iš tų namų ir niekada negrįžau. Santykių nėra, jokių kontaktų. Aš šeimos neturiu ir niekada neturėjau.
Aš sau pažadėjau, kad daugiau gyvenime niekada tai nepasikartos.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
