Bet kokią teisę mes turime žeminti šiuos žmones? Žmones, kurie tikrai gaudami juokingai mažą atlyginimą dirba patį juodžiausią darbą. Juk būtent jie kasdien greta skausmo, baimės, pykčio, vienatvės, kančios, ilgesio, nevilties ir mirties... Kai mūsų artimieji dėl susiklosčiusių įvairiausių aplinkybių patenka į globos įstaigą – mūsų greta nebūna, o darbuotojai – ir džiaugsmo, ir skausmo valandą šalia.
Ar nutiko kažkas tokio baisaus, kad valandą anksčiau paliko darbo vietą? Globotiniai juk nebuvo palikti likimo valiai vieni – ir vakarienė buvo pateikta laiku, ir vaistai laiku paduoti.
Taip, tai moralės klausimas. Ir aš tikrai nepritariu šventėms darbo vietoje. Tačiau aš gerbiu tuos žmones, kurie visada būna šalia mūsų artimųjų pačią juodžiausią valandą.
Ponios Rūtos arogancija liejasi per kraštus. Kaip lengva spjauti ant visų – „perėjau keletą senelių globos namų, ir visi jie dvokia...“ (citatos pabaiga).
Man teko daugiau nei šešis mėnesius slaugyti savo mamą labai sunkios būklės vienoje iš slaugos ligoninių. Buvau joje kasdien. Nei iki mamos ligos, nei jai išėjus Anapilin, aš niekur nesutikau tiek jautrių, sąžiningų, atsidavusių savo darbui žmonių kaip ten. Aš nė karto negirdėjau iš darbuotojų pakelto balso, nors slaugomieji būdavo ir pikti, ir įkyrūs, ir sauskelnes suplėšydavo į mažiausius skutelius. Ir tos sauskelnės tikrai buvo keičiamos, ir seneliai prausiami ir maudomi, šukuojami, perrengiami.
Kodėl mes ir ponia Rūta, turėdami laisvo laiko neužeiname į slaugos namus, į senelių namus tiesiog pabendrauti, paskaityti senoliams laikraščių, padiskutuoti apie politiką ir jų jaunystės metus... Kodėl išdidžiai praeiname pro slaugutes net nepasisveikinę – na, jos juk pati žemiausia grandis, nešiojanti basonus ir keičianti sauskelnes – jos juk nevertos mūsų dėmesio, ir kaip dar jos išdrįso pakelti šampano taurę likus valandai iki darbo pabaigos...
Tai- tik mano nuomonė. Aš tikrai nežinau, ar dalinčiausi savo mintimis, jei likimas nebūtų privertęs manęs pusę metų praleisti greta senolių ir ligonių bei juos slaugančių darbuotojų. Tikriausiai ne. Nes nebijau prisipažinti, iki tol, kaip ir daugelis, galvojau, kad senelių globos ar slaugos ligoninės tai tiesiog dugnas.
Dabar žinau, kad užklupus negandai tai – begalinė pagalba slaugančiajam ir slaugomam. Ir mes tikrai neturime jokios moralinės teisės ten dirbančius žmones smerkti už žmogiškas klaidas.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
