Šiam vos tik įlipus, aš jį iš karto pažinau ir regėjau, kad jis, vos tik įlipęs, ženklino tą savą bilietėlį, nors važiavo jis tik vieną sustojimą. Bet nedarė taip, kaip dauguma, – nesistengė važiuoti visiškai nemokamai.
Taigi šio teigiamo pavyzdžio nuo studentavimo laikų aš visiškai nepamiršau ir vos tik išgirdęs naujieną, apie tai, kad gerbiamas A.Patackas vogė, iš karto suglumau ir nepatikėjau. Mat anuomet, kai jis sąžiningai žymėjosi tą transporto bilietėlį, jis tebuvo paprastas pilietis ir gyveno ne iš solidžios rentos, kaip dauguma signatarų, bet vis tiek elgėsi garbingai. Tai ką – dabar, jam tapus seimūnu, jis ėmė vogti semkes?
Absurdas... Ir dar aš, bandydamas užbėgti už akių, parašysiu, kad nesu vienas tų, kurie ramstė tvoras Garliavoje ir jiems aš visuomet kategoriškai nepritariau. Bet A.Patacką gerbiau ir gerbsiu visuomet ir niekuomet nepamiršiu daug kartų viešumoje jo skaityto poeto Kęstučio Genio eilėraščio „Pabudome ir kelkimės“. O ypač tos dalies, kuri skamba taip: „Per skaistyklas, per pragarus, iš nežinios į nežinią, mes pagaliau atradome, kad Lietuva – tai sąžinė.“
Taigi stiprybės Jums, gerbiamas signatare!
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
