„Atsitiko taip, kad teko atsidurti už grotų dėl disponavimo narkotinėmis medžiagomis. Pirma laiko buvau paleistas iš pataisos namų. Turėjau aiškius planus toliau tęsti gyvenimą sąžiningai ir laikytis įstatymų, dirbti ir pradėti studijuoti aukštojoje mokykloje“, – laišką „Bendraukime“ pradėjo Modestas.
Grįžęs į laisvę jis susirado darbą, dirbo iki studijų pradžios, beveik 4 mėnesius. „Taip jau išėjo, kad nebuvo įmanoma suderinti darbo su studijomis. Kaip ir daugelis, kreipiausi į Darbo biržą, toliau ieškausi darbo, nedirbu jau tris savaites.
Darbo biržoje domėjausi dėl bedarbio pašalpos, tačiau atsakymas man buvo toks: „Nesi išdirbęs 18 mėnesių.“ Viską supratau, jokios pašalpos negausiu. Toliau kreipiausi į rajono seniūniją, buvau girdėjęs, kad bedarbiams galima 1 MGL dydžio išmoka atidirbant viešuosius darbus. Tačiau ten gavau atsakymą, „kad esu mokinys ir turiu mamą, kuri turi mane išlaikyti iki 24 metų“, – rašė vaikinas.
Modestas buvo sukūręs šeimą, tačiau kaip dažnai nutinka, šeima iširo jam patekus į pataisos namus, šiuo metu jis gyvena vienas. „O mama jau seniai išvykusi į kitą šalį uždarbiauti, nors užsidirba, tačiau tikrai ne tiek, kad sugebėtų išlaikyti ir mane, ir butą“, – neslepia Modestas, negaunantis stipendijos.
Jis susitvarkė našlaičio pašalpą, kuri yra 180 Lt per mėnesį, nes būdamas mažas neteko tėčio.
„Net nežinau, kur kreiptis ieškant atsakymo, kaip elgtis toliau, ar mesti mokslus ir vėl dirbti norint pragyventi, ar mokytis ir klimpti į skolas neturint galimybės susimokėti už būstą, ar vėl grįžti į pataisos namus, kur tikrai gausiu valgyti“, – apimtas nevilties rašė Modestas.
Šią istoriją išgirdusi Lietuvos kalinių globos draugijos pirmininkė M.Bliumenzorienė neslėpė, kad buvusių kalinių integravimosi į visuomenę galimybės – prastos.
„Draugijos Socialinės priežiūros centre Vilniuje buvusiems kaliniams teikiame kompleksinę pagalbą – tačiau gyvenamųjų vietų yra tik septynios. Čia duodame ir pavalgyti, padedame ieškoti darbo, prižiūrime kalinių probaciją“, – pasakojo M.Bliumenzorienė.
Tačiau ji pripažįsta, kad vienkartinės pašalpos buvusiems kaliniams – labai mažos. Viena jų siekia 60 Lt, kita – 360 Lt. Tačiau ir jas iš kalėjimo išėję žmonės gauna ne iš karto. „Be to, tokia sistema be priežiūros turi mažai naudos, mat dalis žmonių jas tiesiog prageria“, – neslepia Lietuvos kalinių globos draugijos vadovė.
Paklausta, kokios pagalbos gali tikėtis ne Vilniuje gyvenantis buvęs kalinys, ji minėjo „gerų žmonių, seniūnijų, „Caritas“ ir Bažnyčios“ pagalbą.
„Taigi buvusių kalinių padėtis grįžti į gyvenimą tikrai nekokia. Aišku, valstybė pasakytų, kad tos pagalbos užtenka. Tačiau aš, matanti situaciją iš vidaus, manau kitaip. Sovietmečiu buvę kaliniai gaudavo daugiau pagalbos, o dabar skendimas – pačių skęstančiųjų reikalas. Niekas nenori padėti. Ir kartais atrodo, kad visos tos pastangos – lyg kukurūzų lauko ravėjimas“, – pripažino M.Bliumenzorienė.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
