Aš taip pat ne išskirtinė, aš irgi visų šių gėrybių noriu. Tiksliau norėjau... Na, jeigu dar tiksliau, noriu ir dabar ,bet nebedrįstu prašyti čigonų pagalbos.
O viskas buvo taip: vieną saulėtą vasaros rytą su didžia nuotaika keliavau Kauno stoties turgaus gatvele. Nežinau, kodėl buvau tokia nuotaikinga tą rytą, – gal kad greitai ir brangiai pardaviau žiemines pirštines, gal tiesiog mane paveikė saulutė. Ir staiga iš už kampo išdygo čigonė.
– Mieloji, kur keliaujate? Gal pavaražinti?
Truputį sutrikau, bet tuoj pat atgavusi kondiciją tariau:
– Na, malonu būtų. Tik jeigu dykai?
– Žinoma, dykai, mes, čigonai, pinigų neimame. Tiesa, aš matau jūsų greitą praturtėjimą, pinigai jus žada užplūsti.
– O, Dieve! Ir man pasisekė vieną kartą!
Tiesa, man net nespėjus ištarti nė žodžio, čigonė pridūrė, kad tie pinigai mane užplūs tik tuo atveju, jei aš pasižadu sąžiningai laikytis duoto pažado. O pažadas buvo labai paprastas – tereikėjo prižadėti, kad kai mano namuose rytoj vakare sužaižaruos pinigų vaivorykštė, aš sąžiningai atskaičiuosiu dešimties procentų sumą ir, susiradusi šią būrėją,j ai atsilyginsiu.
Na, pagalvokite, kas tie dešimt procentų, palyginus su devyniasdešimt, kurie liks man. Prisiekiau visais šventaisiais, kad pažado laikysiuosi. Bet burtai dar nebuvo prasidėję, nes man sutikus, čigonė paprašė manęs duoti iš savo kišenės bet kokį popieriaus gabaliuką, kad ji jame parašytų nematomą laišką aitvarų karaliui, kuris man ir suneš pinigus.
Nedvejodama įkišau ranką į kišenę ir pajutusi popieriaus traškesį, ištraukiau kruopščiai susuktus banknotus, kurių buvo apie šimtas litų. Supratusi, kad čia pinigai, o ne popierėlis, puoliau kištis atgal, bet švelnus čigonės balsas mane sulaikė.
– Mieloji, nebijokite, aš tik parašysiu nematomą laišką aitvarams ant šių pinigėlių ir jums gražinsiu.
– Ištiesiau drebančią ranką ir atgniaužusi kumštį padaviau pinigėlius burtininkei.
– Nesijaudinkite, mieloji. Susikaupkite ir kartokite paskui mane: „Žuvis vandeny! Kur pinigai?“
Šią frazę kartojome kelis kartus. Ir mano pinigai tiesiog akyse išnyko iš būrėjos rankos.
– Nesijaudinkite, – vėl mane ji ramino. – Šie pinigai rytoj sugrįš su dideliu dideliu kaupu.Tik nepamirškite šios frazės, nes ją rytoj lygiai šeštą valandą vakaro jūs privalote ištarti. Ir atsisukusi išvysite pinigų vaivorykštę. Vos ją palietus nuo jos ims byrėti pinigai. Tik nebūkite labai godi, nes aitvarai gali supykti. Ir nepamirškite mūsų susitarimo.
Po šių žodžių aš pasijutau kaip sapne. Nežinau, kodėl? Gal dėl ateinančių pinigingų dienų, o gal dėl prarastos šimtinės. Bet vienu ar kitu atveju, aš buvau tokios būsenos, kad negalėjau pratarti nei žodžio.
Atsipeikėjau tik autobuse, kai mane augalotas vaikinas paėmė už rankos.
– Na, močiute, tai duosite bilietą ar kviečiame policiją?
Veltui bandžiau jam aiškinti, kad pinigus investavau į pinigų vaivorykštę ir kad rytoj atsiskaitysiu. Kadangi neturėjau su savimi dokumentų, teko keliauti į policiją. Ten vyrai buvo malonesni. Su šypsena surašė protokolą ir parvežė namo. Tiesa, jie taip pat nepatikėjo pinigų vaivorykštės istorija. Bet, manau, iš pavydo...
Atėjo lemtingas vakaras, ir, pasipuošusi baline suknele, ruošiausi lemtingai minutei. Tiesa, vyras, nors labai didelis skeptikas, taip pat susikaupęs laukė, kas gi bus toliau.
O toliau buvo šnipštas. Gal kad apie šį burtą prasitariau pašaliniams, o galbūt sumaišiau kokį nereikšmingą žodį. Pinigų vaivorykštė taip ir nepasirodė. Ir po šiai dienai man skamba žodžiai: „Žuvis vandeny! Kur pinigai?“ O gal buvojo žuvis vandenyje! Kur pinigai? Išbandžiau visus variantus, bet nieko neišėjo. Pranas buvo įžvalgesnis. Jis aiškiai suprato, kad aš padariau kažkur klaidą. Ir galbūt dėl to nepavyko.
Galbūt ir jums nepasisekė su burtais, bet nekaltinkite būrėjų, nes jos burti tikrai moka. Galbūt mes nemokame gerai įsiminti burtažodžių.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
