Mūsų mokykla buvo ypatinga, vyriška, nes čia mokėsi tik berniukai. Vieną dieną klasės auklėtoja, anglų kalbos mokytoja Svecevičienė (mes ją vadinome Meri) atnešė laiškelį, kurį parašė mūsų bendraamžė iš tolimo mažo provincijos miestelio mokyklos. Laiškelis buvo skirtas tam, kuris klasės žurnale buvo pirmas.
Deja, Antanas, kuriam laiškelis buvo adresuotas, juo nesusidomėjo, todėl aš jį paėmiau ir parašiau atsakymą. Užsimezgė romantiška, neakivaizdinė draugystė. Tas mažas miestelis buvo kitame respublikos krašte, net už 300 kilometrų, todėl daug metų mums nepavyko susitikti.
Po kurio laiko įstojau į technikumą. Vėliau - treji metai praleisti Vidurinėje Azijoje. Priverstiniai mokslai aviacijos karo mokykloje ir vėlesnė tarnyba, nebuvo tokie sunkūs, nes reguliariai gaudavau laiškelius iš neakivaizdinės mylimosios. Tie laiškai ir nuotraukos man labai praskaidrindavo nelengvą kario tarnybą, suteikdavo daugiau jėgų ir vilties.
Po daugelio metų, jau po Atgimimo, perskaičiau Juozo Lukšos-Daumanto knygą „Laiškai mylimosioms“ ir nustebau, nes aptikau nemažai bendrų sąsajų, nors autorius laiškus savo mylimajai rašė visai kitomis aplinkybėmis, o jo meilės istorija baigėsi tragiškai. Jis pasirinko ne žmoną ir gerovę Vakaruose, o kitą savo mylimąją – Lietuvą ir žuvo Tėvynėje.
Pirmas mūsų susitikimas įvyko prabėgus net 7 metams po neakivaizdinės pažinties. Tuomet vėlai rudenį, grįždamas iš Karelijos, kur atlikau gamybos praktiką, aplankiau tą miestelį ir pirmą kartą susitikau su mylimąja. Nors nuo to laiko jau prabėgo 55 metai, mes iki šiol mename tą suolelį sename parke, ant kurio sėdėdavome ir aistringai bučiuodavomės.
Skurdi gyvenimo pradžia
Po metų, neįprastai šiltą lapkričio mėnesį, įvyko mūsų vestuvės. Prasidėjo nelengvas jaunavedžių gyvenimas mažame miestelyje netoli Vilniaus. Kadangi mano ir jos tėvai nepriklausė turtingųjų kastai, į išsinuomotą kambarį atsigabenome tik žmonos „pasogą“: patalynę ir porą didelių fikusų, kurie nušalo jau po pirmų šalčių. Pradžioje dirbau tik aš, o žmona rūpinosi namais ir pripuolamai pasiūdavo kokį drabužėlį kaimynams. Vėliau ir ji susirado darbą vietinėje parduotuvėje.
Kai į svečius atvyko mano kurso draugas, iš gretimos statybvietės abu atsigabenome keletą lentų ir įrengėme draugui „lovą“. Po trejų metų gimė dukrelė. Buvo žiema. Ją pervystyti (apie sauskelnes tada dar niekas net nesapnavo) galėjome tik dviese: vienas laikėme viršuje antklodę, o kitas vystydavome, nes kambaryje buvo vos ne minusinė temperatūra.
Mūsų šeimos biudžetas buvo skurdokas, todėl bulvės tapo beveik kasdieniniu patiekalu. Nepaisant to, dar nuo vaikystės puoselėjau svajonę – įsigyti motociklą. Ėmėme taupyti pinigus. Rudenį atostogų metu abu važiavome į Latviją rauti cukrinių runkelių. Susitaupę pinigų nuvykome į Baltarusiją ir Babruiske nusipirkome JAWA-350. Kiek buvo džiaugsmo, kuomet mes „pasibalnojome“ savo raudoną plieninį „žirgą“ ir skriejome Tėvynės keliais!
Deja, tas džiaugsmas ne kartą galėjo virsti tragedija. Vasarą didžiuliu greičiu lėkėme kalnuotu žvyrkeliu. Staiga už stataus kalniuko pamačiau skersai kelio vežimą, į kurį valstietis krovė žolę. Dar ir dabar negaliu suvokti, kaip man tada pavyko išvengti mirtino susidūrimo. Tik žmona, staigiai stabdant motociklą, nukrito ir žiauriai nusibrozdino šoną.
Kartą tas mano draugas atvykęs pasigyrė įstojęs į universitetą. Žmona užsiminė, ar negalėčiau ir aš mokytis toliau, kuo aš prastesnis už savo draugą? Tai užgavo mano savimeilę ir apėmė balto pavydo jausmas. Iš tiesų, kiek galima tūnoti šiame mažame miestelyje, kur tėra tik viena gatvė? Kita vertus ir tas darbas vyriausiojo jėgerio pareigose, nors ir romantiškas, jau gerokai buvo įgrisęs. Klajonės su ginklu po miškus ne tik dieną, bet ir naktį, gerokai vargindavo. Nebuvo jokios perspektyvos tobulėjimui. Be to, grėsė pavojus priprasti prie alkoholio, nes medžioklėse be jo neapsieidavo. Kita vertus, prievolę už nemokamus mokslus atlikau, nes dirbau jau penktus metus, todėl sąžinė nekankino. Nutariau pakeisti specialybę.
Per atostogas ant motociklo bako priešais save pasisodindavau mūsų pusantrų metukų dukrelę ir važiuodavau prie ežero mokytis.
Rudenį išlaikiau stojamuosius egzaminus ir išvykau į universitetą. Vėliau į miestą parsigabenome visą mūsų mantą ir prasidėjo naujas gyvenimo etapas, kuris buvo daug įvairesnis ir spalvingesnis. Ir čia pradžioje buvo nelengva, nes abiem teko mokytis ir dirbti. Aš mokiausi dieną, o dirbau vakare, o žmonelė – atvirkščiai. Ji lankė vakarinį skyrių. Pradžioje baigė vidurinę, o vėliau ir aukštąją.
Abu labai mėgome keliauti. Motociklas mūsų jau netenkino. Gavęs iš draugų informaciją, nuvykau į Maskvą ir užsirašiau į eilę automobiliui pirkti. Po kelių mėnesių su penkiamete dukrele nuskridome į Maskvą, o grįžome jau savo pirmu automobiliu – nauju „Zapuku“. Tai buvo vienintelis modelis, kurį galėjai nusipirkti imperijos sostinėje be paskyros. Jis kainavo apie 2,5 tūkst. rublių. Po penketo metų šį mažiuką pardavėme ir, pasiskolinę pinigų, nusipirkome geresnį ir didesnį, deja, nenaują. Tuomet prasidėjo mūsų tolimos kelionės po plačiąją „tėvynę“. Kiekvienais metais per atostogas važiavome į Karpatus, Krymą arba Kaukazą. Su draugais aplankėme visas LDK pilis Baltarusijoje ir Ukrainoje.
Romantikos ir nuotykių niekada netrūko
Romantikos ir nuotykių netrūko. Dar iki šiol prisimename, kuomet mes su dviem mažametėm dukrelėm kopėme į labai statų Kara Dago kalną Kryme. Avienos šašlykai, kuriuos tada kepėme ant to kalno, buvo skaniausi mūsų gyvenime.
Ypatingi prisiminimai iš kelionių po Kaukazą. Šių kelionių metu ne tik išmaišėme kalnų serpantinus ir kopėme į aukštas perėjas. Čia mes patyrėme ypatingą kaukaziečių vaišingumą. Kartą, mums apsistojus prie Sevano ežero, priėjo armėnas ir pasisveikino lietuviškai. Mes netekome žado. Pasirodo, jis Lietuvoje tarnavo kariuomenėje ir pramoko lietuviškai. Netrukus jie mus pakvietė į savo palapinę, vaišino nacionaliniais valgiais ir puikiu armėnišku vynu. Viena jų giminaitė istorikė mums būrė iš kavos tirščių. Aš skeptiškai žiūriu į įvairius burtus, tačiau šį kartą galiu atvirai pripažinti - ta moteris labai nustebino, nes pirmą kartą mane matydama, ji tiksliai atspėjo mano praeitį, santykius su bendradarbiais ir kitus gyvenimo įvykius.
Prasidėjus „dainuojančiai revoliucijai“, mes aktyviai dalyvavome šimtatūkstantiniuose mitinguose, stovėjome Baltijos kelyje. Tačiau prie Parlamento tą baisųjį Sausio 13-osios rytą aš buvau vienas. Įsivaizduoju, kaip žmona tuomet jaudinosi. Niekas nežinojo, ar okupantai nepuls mūsų. Laimei, jie neišdrįso.
Daugeliui gali kilti natūralus klausimas: kam aš čia tą istoriją pasakoju taip plačiai? Kaip žinia, žmonės mokosi iš klaidų. Iš svetimų arba savų. Mes daugiausia mokėmės iš svetimų klaidų, todėl dabar, pasiekę jau solidų amžių, esame labai laimingi. Tarp mūsų yra ne tik stiprus dvasinis ryšys. Mes džiaugiamės ir kitais gyvenimo malonumais, kurie būdingi žmogui, nes mano moteris metams bėgant, neprarado moteriško žavesio.
Žmona - lyg apsakymo herojė
Paradoksas, kad tik pasiekęs brandaus amžiaus, supratau labai svarbų dalyką. Moteris – tarsi nuostabus smuikas, kuris skleidžia žavingą melodiją tik gero smuikininko rankose. Manau, kad stipriai meilei reikia ne tik puikaus dvasinio ir fizinio ryšio tarp abiejų sutuoktinių, bet ir pasiaukojimo bei altruizmo.
Savo mylimąją aš kartais palyginu su Labiskvi – Jacko Londono apsakymo „Moters sielos paslaptis“ heroje. Tie, kas skaitė šio autoriaus knygą „Smokas Belju“, tikriausiai prisimena šios moters kilnų poelgį. Ji pasiaukojo, kad galėtų išgyventi jos mylimasis.
Visi žmonės labai skirtingi. Skirtingi ir mes abu. Skiriasi mūsų pomėgiai (išskyrus pomėgį keliauti). Mėgstame skirtingus maisto produktus. Neretai būna, kad pietums aš noriu karbonado, o ji – virtinių ar makaronų. Tuomet juokaujame, jog gyvename tarsi bendrabutyje. Vadovaujamės auksine taisykle – valgyk tą, ko reikalauja organizmas. Nepaisant tokių skirtingumų, laimingai gyvename jau daugiau nei pusę šimtmečio. Lapkričio pradžioje bus jau 54 metai. Per tą netrumpą laikotarpį neišblėso nei meilė, nei aistra. Tačiau tai nebuvo savaime. Meilė – tarsi gležna gėlė. Ją reikia nuolatos puoselėti ir saugoti.
Didelė reikšmė žmogaus gyvenime priklauso ir materialinei gerovei. Mūsų šeimoje tai buvo lėtai kylanti į viršų tiesė, kuri priklausė nuo mūsų abiejų atkaklaus darbo, ryžto ir valios. O gal ir dėl to, kad mums svetimas pavydo ir gobšumo jausmas? Dabar rūpesčių sumažėjo, nes dvi puikios dukros ir anūkai jau suaugę, sukūrę savo šeimas. Jiems nereikalinga mūsų parama.
Kai kam gali atrodyti, kad mūsų gyvenimas nuobodus. Anaiptol. Jis turiningas ir tiksliai surikiuotas pagal paros laiką, prisilaikant tam tikro ritualo. Gyvenimas tampa pilkas ir nuobodus tik tiems, kurie neturi ką veikti.
Visi žmonės klysta. Ne tas stiprus, kuris neklysta, o tas, kuris nebijo pripažinti savo klaidų ir jas ištaiso. Mes abu supratome, kad gyventi reikia nei pagal ją, nei pagal mane. Gyventi reikia pagal mus abu. Tik tuomet įmanoma darniai bendrauti.
Kartais mūsų nuomonės išsiskiria. Jos išsiskiria tiktai vienu klausimu. Labai pykstu, kuomet žmona imasi sunkių, vyriškų darbų. Deja, čia aš nieko negaliu padaryti, nes šiuo klausimu ji ignoruoja mano nuomonę. Kai kam gali atrodyti, kad tai - fantastika, nes pagal šiuolaikinius „standartus“ mūsų šeima „nenormali“, tačiau tai 0 gyvenimo tiesa.
Manau, kiekvienas žmogus turi savo širdies magnetą, kuris pritraukia ar atstumia žmones, aplinkybes, reiškinius ar įvykius. Tai lyg programa, nulemta iš anksto. Nepretenduojame į rekordus, bet būtų labai malonu, jeigu Lietuvoje atsirastų mūsų bendraminčių, kurių lemtis panaši.
Būčiau labai laimingas, jeigu jauni žmonės suprastų tikros meilės svarbą šeimos gyvenime, nes tai – neįkainojama vertybė, kurią reikia nuolatos puoselėti ir saugoti. Juk darni ir stipri šeima – pagrindinė valstybės ląstelė. Jeigu serga ląstelė, nesveikas ir organizmas – valstybė. Deja, ligos požymiai labai akivaizdūs. Ar mes tą ligą nugalėsime, priklausys nuo mūsų visų.
Manau, teisus K.Stoškus, teigdamas, jog nepriklausomybė mums atnešė ne tik laisvę, bet ir gyvenimą be taisyklių. Žmogus pateko į morališkai nepakeliamą būtį. Ar mes sugebėsime iš tokios padėties išeitį, jeigu šeimoje dažnai negalime sutarti, nemokame auklėti savo vaikų? Neretas užmiršta paprastą tiesą, jog blogi vaikai niekada neišaugs toje šeimoje, kur sutuoktiniai myli vienas kitą. Jie užmiršta, kad vaikai visuomet kopijuoja tėvų elgesį. Vėliau, kuomet jie užauga, auklėti jau būna per vėlu.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
