Negaliu atskleisti savo darbovietės pavadinimo, nes kiekvieną kartą, kai kažkas bando pasiskųsti, tik pats nukenčia. Pasakysiu tik tiek, kad tai – maždaug trečio–ketvirto lygio padalinys po ministerijos. Galiausiai esu tikra, kad panašių problemų yra visose valstybinėse įstaigose.
Pradėsiu nuo retorinio klausimo. Pasakykite, kuri verslo įmonė leistų sau turėti atstovę ryšiams su visuomene, jeigu jos pagrindinis darbas būtų sukurti sveikinimo atviruką valstybinių švenčių proga ar surinkti po 5 litus darbuotojo gimtadieniui?
Jeigu aš būčiau verslininkė, laikyti tokį darbuotoją man būtų per didelė prabanga. Na, nebent jis būtų mano sutuoktinis arba meilužis. O būtent taip yra mano darbovietėje, valstybinėje įstaigoje.
Visai neseniai iš departamento prie ministerijos vadovo išgirdau nuomonę, kad padalinys, kur 100 dirbančiųjų tenka pora moterų ir vyras globotinis, – jau tragedija. O mūsų skyriuje – 10 žmonių ir trys globojamos moterys. Taigi tai – jau katastrofa.
Skyriaus vadovas jaučiasi nepaprastai stipriai, nes jis globoja didelio viršininko žmoną – ryšių su visuomene specialistę.
Grandinė tęsiasi – mažas viršininkas tampa didelis, jis taip pat įdarbina savo globojamą moterį, ir taip galo nėra, bet darbus juk reikia nudirbti, kad ir nedidelius...
Kokia ta globojamų žmonių darbo diena, kai darbe neturi darbo? Labai nuobodi, tada tik ir lauki preteksto bėgti iš darbo, o su viršininko ir vyro žinia bei pritarimu gali susidaryti laisvą grafiką.
Pavyzdys – darbas prasideda 8 val. ryto, ateini iki 9 val. Reikia suspėti, kol visi – rytiniame susirinkime, ir ateiti tyliai ramiai. O tada jau prasideda „darbo“ diena: pasikeičiami batai, nusilakuojami nagai, po 9 val. prasideda kavos gėrimas, pašto tikrinimas, paskambinėjimas.
Taip ateina 10 val. – tada pusryčiaujama ir, jei geras oras, jau 11 val. 30 min. išeinama į miestą, nes prasideda „ryšiai su visuomene“. Pavaikštai ir 14 val. sugrįžti į kabinetą. Tada jau – popiečio kava ir, jei nėra kokio darbo, o jo beveik niekada nebūna, vėliausiai 16 val. 15 min. gali eiti namo.
Kartais būna ir išimčių, bet, sakyčiau, normalaus darbo diena būna gal tik viena per dvi savaites. O kur dar prie tokio laisvo grafiko galimybė pasiimti laisvą dieną...
Baisiausia, jei kas paskambinęs poniai ir jos neradęs kabinete perskambina kitai bendradarbei. Tada pradedama paieška, bet geriau šito neviešinti, nes pirmiausia nukentės tas, kas kritikuos.
Pasidomėkime, kokie gi priedai prie atlyginimo už tokį gyvenimo būdą. Ogi nemaži – buvo tokių mėnesių, kai ją pamalonindavo 45 proc. priedu prie atlyginimo, kai kitos, nepalyginamai daugiau dirbančios kolegės, kurių darbo niekas kitas net negali atlikti, gaudavo 55 proc. priedą.
Nieko keisto, kad moterys sukilo. O koks rezultatas, paklausite? Tie, kas piktinosi tokia netvarka, nubausti per tuos pačius priedus – dabar jų nebegauna.
O aš galiu tik ironiškai pasiūlyti – tegul ministerijos sukuria kokį slaptą padalinį ir jame įdarbina visas moteris meilužes ir lai jos „dirba“ namuose. Nereikės formaliai vaikščioti į darbą ir kiršinti sąžiningai dirbančių žmonių.
Pasiskųsti tikrai nėra kam, mat iš karto pasiūloma išeiti iš darbo, lyg valstybinė institucija būtų viršininkėlio UAB.
Bet kalbėti reikia. Nes man gaila jaunimo, kuris sąžiningai baigęs mokslus universitete, ateina dirbti į tokias supuvusias įstaigas. Man gaila savo vaikų, kuriems teks papasakoti apie tokią jų ateitį, jeigu niekas Lietuvoje nesikeis.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
