Dažniausiai mes norime išlieti nuoskaudą, dažnai norime pasidalinti užplūdusiu meilės jausmu konkrečiam žmogui, bet kažkaip neprisimenu, kas per pastaruosius kelerius metus norėjo šaukti apie meilę Lietuvos žmonėms.
O mane užplūdo būtent toks jausmas. Ir kol jis toks tikras ir stiprus, noriu, ne - privalau pasidalinti juo su jumis. Net jei tai smulkmenos, palyginus su aplinkui klestinčiu žiaurumu, bet tai yra gėris, kurio daug daugiau. Tiesiog mes jo nepastebim, o jei pastebim, numojam ranka. Paklausykit mano istorijos ir gal jūs man pritarsite?
Važiavau savo pagyvenusiu automobiliu per Vilniaus centrą, kai staiga iš variklio pradėjo rūkti dūmai. Tuo metu buvau pilnoje automobilių stovėjimo aikštelėje, tad rizikuodama gyvybe, kaip koks lakūnas, išvairavau mašiną iš aikštelės ir vis važiavau, važiavau nesumodama, kur saugiai sustoti. Staiga prisiminiau, kad jau visai netoli yra Priešgaisrinė tarnyba. Tad atlėkiau tiesiai į jų kiemą ir šaukdama „Dega!“ puoliau iš mašinos. Kažkodėl palikusi užvedimo raktelius, bet nuėmusi radijo imtuvo viršų. Niekas dar nepaaiškino moteriškos logikos subtilybių...
Iš garažų išpuolė gal dešimt vyrų su gesintuvais, bet vienas jų iškart nustatė, kad tai - ne dūmai, o aušinimo skysčio garai. Pasirodo, iš prakiurusios žarnos skystis purškė tiesiai ant įkaitusio variklio, tad vaizdas buvo gana įspūdingas. Ir niekas manęs nepavadino vargšele moteriške, niekas nesityčiojo iš mano seno automobilio. Vyrai ji pastūmė į šalį, liepė niekur nevažiuoti, kol atauš variklis, o palikti jų kieme, paaiškino kaip geriausia išsisukti iš tokios situacijos. Paspaudžiau jiems rankas ir padėkojau, jie šypsojosi ir linkėjo sėkmės. Tai buvo vakar.
O šiandien anksti ryte gavau sesers žinutę, kad prie „Spartos“ gamyklos kažkas paliko du mažus šunyčius. Jie pasimetę, išsigandę, dreba. „Geriau būčiau nemačiusi“, rašė sesuo. Išsiruošiau į šunelių gelbėjimo operaciją. Ir radau juos ten drebančius ir besislepiančius po automobiliu. Tačiau jie buvo ne vieni. Šalia stovėjo jaunas vaikinas. Jis pasakė, kad laukia draugo, jie kartu sugaus šunyčius ir būtinai jais pasirūpins.
Du vyrai, atvažiavę automobiliu į aikštelę ir pamatė šunelius, tuojau pasiūlė savo pagalbą, pažadėjo, kad padės vaikinams juos sugauti ir, jei reiks, jais pasirūpins. Aš padėkojau jaunam vaikinui, bet jo asmenyje, norėjau padėkoti visiems žmonėms, kurie gimsta geri, auga geri ir miršta geri.
Tik kartais mes nerandam to gėrio juose, nemokam jo prikelti, jo išgryninti, bet greitai pastebim net mažiausią blogį. Ir tada jau gniuždom žmogų, niekinam jį, tyčiojamės, o blogis tuo metu bujoja, tarpsta.
Ir nebegalėjau aš tylėti, taip norėjau parašyti, tas, atrodo, visiškai nereikšmingas istorijas, kurios sušildė mano širdį ir uždegė ją dar didesne meile mūsų mažos šalies žmonėms. Visada žinojau, kad mes geri, nuoširdūs, šilti žmonės. Ne savanaudžiai pikti pavyduoliai, kaip patys save vadinam, ne. Mes mylintys, visada pasiruošę padėti, nuoširdūs ir draugiški.
Būna kartais norime pasipuikuoti, pasirodyti geresni, kartais klystame ar nesuvaldome pykčio, bet jei šalia yra suprantančios akys ir glostanti ranka, mes tampame švelnūs kaip kačiukai.
Tad puoselėkime gėrį, nepraeikime net pro mažytes jo apraiškas, skatinkime žmones daryti gerus darbus, girkime juos už tai, o svarbiausia - mylėkime ir mokykime vaikus mylėti pasaulį, koks jis bebūtų. Juk meilė nugali viską.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
