Yra iš tiesų tikrų, iš pašaukimo dirbančių kunigų. Galiu tik galvą nulenkti prieš mažo Aukštaitijos miestelio kunigą, suradusį paguodos žodžių nusižudžiusios jaunos moters artimiesiems, nulydėjusiam jos karstą į kapines.
O štai jaunam kunigui iš sostinės žmogiškumo pritrūko – kelerius metus su onkologine liga kovojusio velionio dukros, atėjusios pas jį užsakyti mišių ir susitarti dėl palydėjimo į kapines, po pusvalandžio moralizavimų apsiverkė ir išėjo.
Laikai, kai savižudžiai kartu su nekrikštytais kūdikiais būdavo laidojami už kapinių tvoros, o Bažnyčia prieš save ranką pakėlusius žmones kategoriškai smerkė, jau praėjo. Vis dėlto neseniai važiuodami į savo noru iš gyvenimu išėjusios jaunos moters laidotuves svarstėme – ar jose dalyvaus kunigas. Dvasininko pasmerkimo baiminosi ir jos artimieji, jau ir taip prislėgti netikėtos netekties.
Nerimavome be reikalo. Gražioje kaimo bažnytėlėje už velionę buvo laikomos šv.Mišios, jos artimieji sulaukė kunigo užuojautos ir paguodos žodžių, kartu su visa laidotuvių procesija nuvykęs į kapines, dvasininkas už jos sielos ramybę meldėsi ir prie kapo duobės. Ačiū jam.
Tą pačią savaitę vykau į pusbrolio laidotuves Vilniuje. Vyriškis mirė po porą metų trukusios kovos su onkologine liga. Per tuos ligos metus ne kartą teko su juo bendrauti. Nors jo sveikata vis silpo, jis nesiskundė, kantriai nešė savo kryžių ir mokėjo džiaugtis bent smulkmenomis, nuolat pasakodavo apie savo mylimas anūkėles, dukras.
Tai, ką braukdamos ašaras per laidotuves papasakojo velionio dukros, mane pritrenkė. Tartis dėl šv.Mišių už velionį ir palydėjimo į kapines nuvykusios į arčiausiai salės, kur buvo pašarvotas tėvas, esančią bažnyčią, jos sulaukė ne kunigo atjautos ir paguodos dėl netekties, tačiau priekaištų ir moralizavimų.
Jaunas, maždaug trisdešimtmetis kunigas skrupulingai bandė įsitikinti, ar velionį tikrai galima laidoti su bažnytinėmis apeigomis. Jis klausinėjo, ar vyriškis per tuos 2 metus, kai sirgo onkologine liga, iš tiesų buvo praktikuojantis katalikas, kaip dažnai lankydavosi bažnyčioje, priekaištavo, kodėl dukros nepasirūpino, kad prieš mirtį jis gautų Paskutinįjį patepimą.
„Bet tėtis pastaruoju laiku jautėsi gana gerai, iš ligoninės buvo neseniai grįžęs namo ir stengėsi ligai nepasiduoti. Tai kaip mes jam galėjome siūlyti Paskutinįjį patepimą?“ – iki šiol kunigo priekaištų nesupranta tėvo netekusios vilnietės. Dar išvakarėse su dukterimis bendravęs vyriškis netikėtai pasijuto blogai ir mirė net nespėjus atvažiuoti greitosios pagalbos medikams.
Pusvalandį jaunojo kunigo auklėtos velionio dukros atsisveikino ir apsiverkusios išėjo. Šv.Mišias už jų tėtį laikė ir į kapines nulydėjo kunigas iš kitos bažnyčios. Galbūt dėl to, kad vyresnis ir išmintingesnis nei jo jaunasis kolega, o gal – tiesiog turintis daugiau gailestingumo ir meilės žmonėms.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
