„Apie Andriuką (mažiausiąjį). Vos pradėjęs kalbėti kasdien kaip maldą kartoja mane apkabindamas „Myliu mamą, gera mama“. Taip ir darželin nuvestas atsisveikina, ir ryte pasitinka, ir vakare prieš miegą glaudžiasi... Tos akimirkos ypatingos mums abiems ir kaskart tik dėkoti Dievui galiu, kas šis mažas Žmogus yra mano gyvenime...
Esu tikra, kad ne penkto vaikelio neplanuotas gimimas buvo šeimos irimo priežastis. Tai tik tapo katalizatoriumi, išryškinančiu jau buvusius negerumus, mūsų abiejų tuometinį egoizmą, nutolimą, vertybių skirtumus. Jei, nežiūrint į savo įsitikinimus ir pagarbą Gyvybei būčiau priėmusi sprendimą vaikelio neturėti, šeimos šiandien vis tiek jau nebūtų, o aš negalėčiau sau į akis žiūrėti ir su kalte neįsivaizduoju kaip reikėtų gyventi...
Per ketverius metus pasikeičiau ir augau pati. Iš žmogaus, ieškančio kaltės ir priežasčių išorėje, tampu žmogumi, prisiimančiu atsakomybę už tai, kas jo gyvenime vyksta, norinčiu keisti ne kitus, o tik save. Išmokau ne tik duoti, dalintis, palaikyti, padėti, šildyti, bet ir (kas daug sunkiau!) prašyti pagalbos, prisipažinti, jog esu silpna, pažeidžiama, reikalinga kitų žmonių... Neretai buvusi puikybė vis dažniau pereina į nuolankų sakymą TAIP viskam, kas vyksta, pagarba kitiems ir pačiai sau.
Keitėsi mano gyvenime esantys, sutinkami žmonės. Dalis atitolo ir pasitraukė, o su daugeliu likusių ir naujai atsiradusių bendravimas tapo gilesnis, tikresnis, be kaukių, įvaizdžių. Su naujai sutiktais ir priartėjusiais lengva dėl sutampančių vertybių, to paties pasirinkto kelio.
Jau treti metai lankausi trečiojo tūkstantmečio psichologijos klube, organizuojamuose seminaruose. Dėka naujų potyrių, žinių, realizacijų kasdien turiu už ką dėkoti Dievui, gyvenimui, sutinkamiems žmonėms. Sunkumus vertinu kaip pamokas, kurias anksčiau ar vėliau tenka išmokti ir egzaminus, kuriuos norisi išlaikyti.
Prieš metus laiko nemaža teko bendrauti su moterimi, atsidūrusia mano jau išgyventoje situacijoje – jos laukiamo vaikelio gimimo nenorėjo būsimas tėtis. Šiandien esu laiminga drauge su ja. Gėriuosi jos sūnelio nuotraukomis ir jos pačios džiugesiu dėl mažiuko. Galėjau ją stiprinti ne tik teoriniais žodžiais, bet ir savo pavyzdžiu – vis tik, kai supantys žmonės yra linkę patarti lengvesnį negimusiojo žudymo kelią, reikia būti stipriais, kad pasirinkti ne tokį populiarų sprendimą ir išbūti tame per visas tamsumas, neviltį, abejones. Man buvo daug lengviau, nes palaikė ir tėvai, ir artimiausi draugai...
Iš tiesų Dievas niekuomet neduoda per sunkių užduočių. Ir net jei tampa neįmanomai sunku, greta randasi angelai – ne bekūnės nematomos būtybės, o paprasčiausi žmonės. Kartais pakanka apsidairyti, įsiklausyti ir išdrįsti pripažinti – man sunku, negaliu, reikia pagalbos. Ne laukti, kol kitas prieis, o eiti, palikus savo išdidumą, puikybę ir leisti sau būti silpnu...
Gyvenimas iš tiesų neretai yra labai paprastas, tik mums norisi matyti jį sudėtingą. Patys save apribojame materija, kaupimu, o reikia juk ne to – ir mums , ir mūsų vaikams – šildančio žodžio, apkabinimo, pasivaikščiojimų lapams krentant, jaukaus arbatos gėrimo drauge su savo keptu šiltučiu pyragu... Tikti dalykai ne pinigų ir daiktų kiekiu matuojami...
Sunkiais periodais, kai regis visos jėgos apleidžia, o įprastas optimizmas kaži kur po pernykščiais lapais įsirausęs ir nė nemano grįžti, stiprinu save klausdama: „šią dieną pajėgsiu išgyventi ir priimti“. Pati ir atsakau „taip, jei tik šią, tuomet pajėgsiu“. Kitą dieną vėl iš naujo – tik šią diena... Tamsa nesitęsia amžinai, o neretai švinta anksčiau, nei tikiesi ar lauki“, - rašė Loreta.
Ji taip pat reagavo į kai kuriuos komentarus po straipsniu ir jos „Facebook“ paskyroje. Loreta plačiau papasakojo, kodėl neišlaikė gerai apmokamo darbo. Taip pat nupiešė skurdžią savo ir vaikų buitį bei kodėl apie ją nekalbėjo su žurnaliste.
„Dirbti namuose pradėjau, kai mažiausias buvo dar kūdikis. Programuodavau jam miegant, naktimis, tyliai žaidžiant. Visad stengiausi spėti terminams ir kurį laiką sekėsi. Tačiau kartais vaikai suserga, retai, bet patenka į ligoninę.
Kai šeimoje yra du viens kitą galintys pakeisti suaugusieji, tokie dalykai išsprendžiami. Deja, kai esu viena, viskas kitaip (mano mama toli, tėtis miręs, draugai visi su savo šeimomis).
Vieną kartą, kai mažiausias netikėtai kelioms dienoms papuolė į klinikas, nespėjau laiku atlikti darbo. Antras kartas (skubus, degantis ir valandomis suskaičiuotas užsakymas) "sudegė", kai vyriausias sūnus iš mokyklos grįžo lūžusia ranka.
Pasirinkimas buvo aiškus – skubiai vežiau vaiką pas traumatologus, o penkios ten praleistos valandos buvo lemtingos. Ne vaikui – ranka sugijo gražiai, bet darbui – užsakymai baigėsi.
Kai ir pats jauniausias ėmė lankyti darželį, ėmiau intensyviai ieškotis darbo. Bet verslo pasaulis – ne gailestinga gera draugė. Negana to, kad mano darbo sritis siaura ir nieko bendra neturi su populiariu web programavimu, vos sužinoję apie vaikų skaičių į tolesnius susitikimus nekviesdavo nė labiausiais susidomėję potencialūs darbdaviai (juk tardavausi dėl nuotolinės sutarties).
Geriausiai situaciją apibūdino geras pažįstamas: „Sorry, net ir labai vertindamas tave kaip darbuotoją, negaliu rizikuoti užsakymais ir klientų skaičiumi...“
Sukausi ir sukuosi kaip moku – padedu, jei kažkam prireikia trumpalaikės pagalbos ir mano žinių, kepu pyragus/tortus, jei kažkas jų nori.
Likau prie vienintelio pasirinkimo – savo verslo idėjos (ir pamažu judu priekin, tik ne taip greitai, kaip norėtųsi). Receptų knyga su fotografe Jūrate ruošiama – dar vienas darbas, tik jis taip pat nėra greitas.
Aš receptus generuoju, išbandau, ji turėdama laiko fotografuoja (ir dirba – labai labai ačiū – kol kas tik už pyrago gabalėlį, nes mokėti už darbą neturiu kaip). Ir visi virtuviniai eksperimentai juk nėra nemokami – produktai kainuoja ir ne visad turiu lėšų jiems.
Kita kai kurių užkabinta sritis – vaikų lavinimas. Kodėl kalbėjau apie tai, o ne apie lūžtantį vyriausiojo stalą (siūliau taupyti naujam, pats pasakė, kad išsivers su tokiu, koks yra), lovą, kurios neturi jauniausias (ar paskutinius mėnesius gyvenančią sofą, ant kurios mudu miegame), lengvus jaunėlių batelius, kuriais iki šiol jie eina darželin, kol mama laukia akcijų avalynei, plyštančius vyresnėlio sportinius batelius ar jau tuoj reikėsiančias šiltesnes kelnes, dukros aprangą, avalynę (sezoninių ir žieminių atskirai ji net nėra turėjusi, su vienais išsiversdavo, deja pavasarį po trejų metų nešiojimo ir šie plyšo galutinai, o naujų dar neturi)?
Tęsčiau iki begalybės, tik ar tai įdomu? Ar tai ilgam išliekantys dalykai? Vienaip ar kitaip vaikai aprengti (ačiū ir daliai jūsų, ir brolio šeimai), o investicija į jų lavinimą – vienintelis dalykas, kuris vertas dėmesio. Na, dar buvimas drauge, pokalbiai, pasivaikščiojimai...
Paskutinis niuansas. Daugelis mano, kad vaikų gimdžiau tiek, kiek „Dievas davė“. Ir tik nedaugelis žino, jog pirmi keturi buvo planuoti ir buvau šventai įsitikinusi, kad jau ką ką, o šį procesą valdome puikiai.
Pasikėliau puikybėn, nesuprasdama, kaip čia šiais laikais netyčiukai gaunasi ir štai – pati gavau. Dabar jau tyliu: mes planuojame, Dievas juokiasi. O aš džiaugiuosi šiuo savo netyčiuku, nors ir viena.
Ir nesu nei stipri, nei šaunuolė. Būčiau tokia, jei prieš veik penkerius metus būtų pakakę išminties išsaugoti šeimą, o sūnelis turėtų žmogų, kurį galėtų tėčiu vadinti.
Štai ir viskas. Ačiū už kantrybę ir dėmesį! Ir, mielos moterys, gimdykite savo tyčiukus, netyčiukus, jei jau jie užsimezga. Visa kita susitvarkys", - rašė Loreta.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
