Pokalbį su juo perskaitę Paryžiuje gyvenantys du sūnūs nutarė apie savo tėvą patiekti kitokią nuomonę, kuri J.C. Diamnodui Rivero greičiausiai nėra labai maloni.
„Nenoriu pasaulinio teisingumo, tačiau norėčiau, kad bent išgirstumėte tai, ką nutylėjo mano tėvas“, – rašė jaunesnysis J.C. Diamondo Rivero sūnus, kitais metais baigsiantis mokyklą Carlosas Vytautas Diamondas Manikas.
Jo vyresnysis brolis Jonas Edmundas Diamondas Manikas jau baigė Paryžiuje kulinarijos studijas ir ketina jas tęsti, norėdamas įgyti ir magistro laipsnį.
Su motina Daiva Manikaite, Vilniaus universitete įgijusia prancūzų kalbos ir literatūros specialybę bei dėsčiusia Lietuvoje prancūzų kalbą, Vytautas ir Jonas į Paryžių išvyko prieš ketverius metus.
„Perskaičius interviu su mūsų tėvu, susidarė įspūdis, jog jis žmogus -- nors prie žaizdos dėk. Gal būtume nesiviešinę, bet, kai paskaitėme jo žodžius apie gėrį ir humanizmą, nutarėme, kad negalime tylėti“, - pasakojo į redakciją paskambinę vaikinai.
– Ar tėvas jums kaip nors padėdavo Lietuvoje, ar bendraudavote su juo?
Vytautas: Mama su juo gyveno gal ketverius metus. Nepamenu dabar tiksliai – ar kai aš ruošiausi į pirmąją klasę, ar – kai Jonas. Mama paskambino tėvui ir paprašė, kad jis padėtų nupirkti mums drabužius, kuprines ir kitų reikiamų mokyklai dalykų.
Tėvas atvažiavo pas mus į Pasvalį, kur mes gyvenome su mama, ir davė du šimtus litų. Bet, sugrįžęs į Vilnių, jis paskambino mamai, iškoneveikė ją rusiškais keiksmažodžiais ir pareiškė esą matęs, kad ji turinti pinigų.
O iš tikrųjų mama tuo metu turėjo tik gal dvidešimt litų. Kai mama, praradusi kantrybę, pasiūlė jam atvažiuoti ir atsiimti pinigus, tėvas tai ir padarė.
Tai – tik vienas iš jo „šposų“. Apie tai, kiek jis mums yra visko prikrėtęs, galėčiau knygą parašyti.
– Kodėl jūsų tėvas Vilniuje nebaigė architektūros studijų?
Vytautas: Nežinau, kur jis ją studijavo, tačiau nebaigė studijų tikrai ne dėl nugaros traumos ir skausmų, kaip teigia, o dėl savo tinginystės.
Mama mums ne kartą yra pasakojusi, kad tėvas nelankydavo paskaitų, ištisai gulėdavo namie ir žiūrėdavo televizorių.
Dažnai įvairius kursinius darbus už tėvą parašydavo mama, bet ir tai jam nepadėjo baigti studijų.
Jonas: Tėvas apskritai vengdavo bet kokių darbų net namuose. Jei tik reikėdavo kokių nors pastangų ką nors atlikti buityje, jis nesugebėdavo pabaigti. Paskui jį mes visi privalėdavo viską tvarkyti.
– Tėvas interviu pasakojo, kad iš Vilniaus buvo išvykęs į Boliviją, kur jam puikiai sekėsi dirbti netradicinės medicinos srityje, bet dėl didelės darbų apimties ir trokšdamas ramybės jis vėl sugrįžęs į Vilnių. Tai gal jis jums padėdavo, gyvendamas Bolivijoje?
Vytautas: Tada jis mums buvo atsiuntęs kelis siuntinius visai nereikalingų daiktų – nacionalinių boliviečų kostiumų, lamos kilimėlių. Kam jie mums reikalingi Lietuvoje?
Jonas: Po skyrybų su mama jis mums atsiųsdavo pinigų tiek, kiek jam atrodydavo reikalinga, tačiau niekada nesame gavę visos mums su broliu teismo paskirtos sumos.
Vytautas: Negana to, jis dar atėmė ir namą, kurį su mama buvo nusipirkę netoli Vilniaus. Nors mama ilgai tam priešinosi, nes norėjo, kad bent pusė namo atitektų mums su broliu, tačiau, nebeapsikentusi jo teroro ir grasinimų, dėl šventos ramybės sutiko namą parduoti.
Iš gautų už jį pinigų nei mama, nei mes iš tėvo nesulaukėme nė cento.
– Tai gal materialinę pagalbą jis kompensuodavo bendravimu?
Vytautas: Mes su Jonu iš viso nenorėjome su juo bendrauti. Tai darydavome tik todėl, kad mama nuolatos mums kartodavo: „Nenutraukite ryšio su juo bent iki pilnametystės. Juk jis – vis dėlto jūsų tėvas“.
Iš tikrųjų – jei ne mama, mes dar vaikystėje su juo būtume nukirtę bet kokius ryšius ar bendravimą.
– Gal tėvas turi dabar kitą šeimą ir rūpinasi kitais vaikais, todėl neberanda laiko jums?
Vytautas: Kiek teko girdėti, pardavęs namą, tėvas su kažkokia jauna lietuve buvo išvažiavęs į Boliviją. Ten jie susituokė.
Vėliau tos merginos mama skambino mums, norėdama pasiguosti, kad tėvas sugebėjo nuskriausti ir savo jaunąją žmoną.
Jonas: Visai neseniai, surinkęs „Google“ pilną savo tėvo vardą, sužinojau, kad jis pasiskelbęs viename internetiniame pažinčių portale ieško bendravimui 18-25 metų merginų. Pats prisistatęs, kaip 41 m. vyriškis, nors jam šiuo metu – 47 metai.
– Ar jūsų tėvas Bolivijoje iš tikrųjų yra baigęs netradicinės medicinos studijas, kurių diplomo neva tai niekas Lietuvoje nenori pripažinti?
Vytautas: Mama mums yra pasakojusi, kad prancūzų kalbą studijavo kartu su Gintaru Burneika, kuris tėvą ir išmokė manualinės terapijos bei masažo.
To jis ėmėsi ne dėl to, kad pats turėjo sveikatos problemų, o tam, kad galėtų mamai padaryti masažą ir jai nereikėtų važinėti pas savo bendramokslį Gintarą.
Patikėkit, mūsų tėvas jokių studijų nėra baigęs ir jokio diplomo neturi. Greičiausiai jis tuos diplomus rado internete, nusikopijavo, tik įrašydamas savo pavardę.
– Ar planuojate sugrįžti į Lietuvą?
Vytautas: Mūsų mama pernai ištekėjo už prancūzo, su kuriuo ilgai draugavo. Aš kitais metais, baigęs mokyklą, ketinu studijuoti teorinę fiziką, o po studijų gal į Lietuvą ir sugrįšiu padirbėti.
Tačiau studijuoti Lietuvoje tikrai neplanuoju.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
