Tėvai ir mes, krikšto tėvai, Lietuvoje jau nebegyvename, į Lietuvą grįžtame tik dukart per metus, geriausiu atveju dešimčiai dienų.
Mes su žmona gyvename Didžiojoje Britanijoje, o kūdikio tėvai – Amerikoje. Vienas tėvų – ne katalikas, bet krikštytas ir pritarė vaiko krikštui.
Tad pirmiausiai į bažnyčią sužinoti visų procedūrų nusiuntėme senelius. Tačiau kunigas jiems piktai atšovė: „Iš kur jūs, kodėl būtent čia norite krikštyti vaiką? Kur tie tėveliai? Gal jie arabai? Tegul apsilanko patys arba elektroninį laišką rašo.“
Tuomet mes, būsimieji krikšto tėvai, parašėme laišką ir paskambinome. Tačiau ir mums atsakė: „Krikštynos – ne šventė ir ne balius, o rimtas žingsnis, joms ruoštis reikia.“
Nustebome. Tai mes juk ir ruošėmės – iš karto juk neatėjome prie altoriaus. Tačiau mums vis tiek buvo pasakyta: „Ieškokite bažnyčių ten, kur gyvenate.“
To jau buvo gana. Nusprendėme ieškotis kito kunigo kitoje bažnyčioje. Ir buvome labai laimingi – viskas pavyko! Kunigas pasakė: „Reikia pakrikštyti – ne bėda.“ Papasakojo apie visas apeigas, jų esmę ir pakrikštijo.
Nepaisant to, po šios patirties man kilo daug klausimų. Bažnyčia – kas tai? Turgus? Tardymo namai? Ar ne bažnyčioje tikiesi sulaukti supratimo ir patarimų?
***
Gediminas Jankūnas, kunigas, teologijos mokslų daktaras
„Būti pakrikštytam yra kiekvieno žmogaus teisė. Tačiau kunigas turi įsitikinti, kad žmogus nori to krikšto sakramento arba to nori tėvai savo vaikui. Mat krikštynos tai nėra vien tik šventė ir gražios nuotraukos albumuose, bet kartu ir įsipareigojimas įsitraukti į Bažnyčią, kaip tikėjimo bendruomenę.
Galbūt kunigo kalbėjimo tonas galėjo būti santūresnis. Tačiau jo atsargumas yra suprantamas. Mat jis į savo bažnyčios knygą įrašys žmogų, kuris nei ten gyvena, nei tikriausiai gyvens, ir niekuo tos parapijos bendruomenė nepasipildys, vaikas neturės realaus ryšio su ta parapija. Taigi tokios krikštynos - formalus dalykas.
Kitas dalykas, kad emigravę žmonės dažnai neturi galimybės praktikuoti katalikų tikėjimo – ar dėl to, kad įsikūrė protestantiškame krašte, ar kad bažnyčia toli, ar dėl darbo. Taigi jie tikrai negali ranką ant širdies padėję pasakyti, kad padės vaikui gyventi katalikišką gyvenimą.
Tad kai kunigas paklausia žmonių kokio nors gilesnio klausimo, žmonės užsigauna. O užsigauna todėl, kad išviešinamas jų pačių sąmoningumo trūkumas. Galbūt dėl to, kad patys buvo sovietmečiu paslapčia pakrikštyti, o jų tikėjimas nėra nuoširdus.
Taigi tas uolumas iš kunigų pusės yra pagirtinas, tik kartais jis netinkama forma išreiškiamas. Tad supratingumo reikia iš abiejų pusių.“
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
