Dukra maldavo, kad kunigas mamai suteiktų paskutinį patepimą

Sujaudino straipsnis, kaip kunigo tardymas pravirkdė vėžio palaužto vyro artimuosius. Kunigas papriekaištavo, kad artimieji nepasirūpino ligonio paskutiniu patepimu. O jūs manote, taip lengva pasirūpinti? Pirmiausiai tai – psichologinis barjeras. Mat dažnai žmogus iki paskutinio atodūsio netiki, kad mirs. Kreipiausi ir aš pagalbos į kunigą su klausimu, kaip pradėti apie tai su ligoniu kalbėtis, nes bijojau skaudinti ir taip sunkia nepagydoma liga palaužtą mamą. Išgirdau – kokie čia gali būti patarimai? Esą mano mama prastai tikėjo Dievą, jei bijo to paskutinio patepimo.

Suteikti paskutinio patepimo kunigas atvyko tik pamatęs, kad mama visą gyvenimą aukojo Bažnyčiai.<br>123rf. asociatyvi nuotr.
Suteikti paskutinio patepimo kunigas atvyko tik pamatęs, kad mama visą gyvenimą aukojo Bažnyčiai.<br>123rf. asociatyvi nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Lrytas.lt

Oct 26, 2013, 12:00 AM, atnaujinta Apr 5, 2018, 4:50 PM

Mūsų pokalbį girdėjo kunigo šeimininkėlė. Kai išėjau iš klebonijos į lauką, ji išėjo iš paskos ir tyliai palinkėjusi man stiprybės pasakė: „Jūs pasakykite mamai, kad norite pakviesti kunigą ne paskutiniam patepimui, o ligonio patepimui. Tada tai skamba ne taip tragiškai. Be to, pridurkite, kad būna atvejų, kai po kunigų apsilankymų ligonis net pasveiksta. Šventas vanduo daro stebuklus.“

Padėkojusi šeimininkėlei nuvažiavau pas mamą su viltimis, kad sugebėsiu prišnekinti atlikti paskutinį patepimą neįskaudinant ir neatėmus iš jos vilties pasveikti. Sakau: „Mamyte, mes įvairiais būdais bandome kovoti su ta baisia liga, pabandome ir tokį būdą. Girdėjau, kad šventas vanduo kartais daro stebuklus. Važiavome juk mes melstis į Šiluvą? Prašėme juk Marijos pagalbos?“

Mama sutiko, ir aš lėkiau vėl į bažnyčią pakviesti kunigo. Jis vėl arogantiškas paklausė, ko darkart atvažiavau. Sakau: „Noriu, kad jūs atliktumėte paskutinį patepimą mano sunkiai sergančiai mamai, ji miršta ir jai reikia Dievo pagalbos. Ji kartais nesupranta, kas vyksta, bet kartais būna blaivaus proto.“ O kunigas man: „Kur tu buvai anksčiau? Jeigu ji nesuvokia, kas jai sakoma ir negali išpažinti nuodėmių, tokiems paskutinis patepimas neatliekamas.“

Sakau: „O aš galvojau, kad atliekamas visiems.“ Jis man: „Sakykite mamos pavardę.“ Mamos pavardė buvo nelietuviška. Kunigas su džiaugsmu pasižiūrėjo į mane: „Tai ji – ne katalikė?“ Ne, sakau, katalikė, tik gyvena santuokoje su nekatalikiško tikėjimo žmogumi. „Viskas, – uždaręs savo knygą, į kurią pradėjo rašyti mamos pavardę, atsakė kunigas. – Jūsų mama neturėjo santuokos sakramento, gyveno nuodėmėje, pas tokius nevažiuojame.“

Pradėjau verkti. „Kaip nevažiuojate? Mama jūsų taip laukė, ką aš jai pasakysiu? Kad gyveno nuodėmėj ir mirs nuodėmėj?“ – „Ir dar, – pasakė man kunigas: – pasakykite, kad ir į bažnyčią nepriimsiu ir kapų nešventinsiu.“

„Tai kodėl jūs tiek metų ėjote kalėdoti pas mano mamą? Kam priimdavote aukas iš nuodėmingų žmonių?!“ – sušukau aš.

Kunigas pareikalavo išeiti. Išėjau iš klebonijos nuleistomis rankomis. Pirma mintis buvo nuvažiuoti į kitą kaimą, į kitą bažnyčią, tą ir padariau. Ten kunigas mane priėmė mandagiai, bet paaiškino, kad jis negali paskutinio patepimo atlikti kitos parapijos žmonėms.

Tada namuose ne aš mamą raminau, o ji mane. Aš jai tik sugebėjau pasakyti, kad kunigas nevažiuos dėl to, kad ji neturėjo bažnytinės santuokos. Bet aš vis tiek nusprendžiau ką nors sugalvoti, rasti, kas kitas gali tai padaryti. Nuėjau į kitą kambarį ir tiesiog rėkiau rėkiau: „Dieve, tu esi gailestingas ir sąžiningas, tai kodėl leidi, kad tau čia, Žemėje, tarnautų tokie kunigai, kurie neatlieka savo pagrindinės misijos? Jie neveda prie tavęs, o atgraso.“

Tą akimirką suskambėjo telefonas. Atsiliepiau ir išgirdau kunigo balsą. „Va, aš čia pažiūrėjau į savo knygas ir tikrai matau: ji mane kasmet įleisdavo į namus, aukojo bažnyčiai. Pagalvojau, kad reikia padėti šiai moteriškei. Atvažiuokite manęs, atliksiu paskutinį patepimą.“

Mamai pasakiau, kad kunigas persigalvojo, ir išvažiavau jo parsivežti.

Kai mirė, mama buvo palaidota pagal katalikiškas apeigas. O aš nuo to karto į Dievą kreipiuosi tiesiogiai, netikiu Bažnyčios tarnais. Gal ir yra jų gerų, bet dirba kitoje parapijoje ir jų trukdyti nevalia.

Gediminas Jankūnas, kunigas, teologijos mokslų daktaras:

„Dėl ligonio sakramento teikimu nebuvo galima atsisakyti, reikėjo atlikti išpažintį, ypač jeigu ligonio gyvybė – pavojuje. Suteikti ligonio sakramentą reikia, net jeigu jis gyveno nuodėmingą gyvenimą. Jeigu ligonis pasveiks ir grįš į vadinamąjį nuodėmingą gyvenimą, tai jau bus kita situacija. Tačiau šioje konkrečioje situacijoje negalima atsisakyti suteikti ligonio patepimo. Tai būtų jau ne bažnytiška.

Ir man labai gaila dėl tokių situacijų. Turiu pripažinti, kad šiame laikmetyje mes, kunigai, dažnai esame pasimetę. Mat anksčiau viskas buvo labai aišku, žmonės buvo sėslūs, o dabar viskas juda, keičiasi. Vyresnės kartos kunigai turi vienokius reikalavimus, jaunesnės – kitokius. Taigi tokio aiškumo pritrūksta ir mums patiems.“

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.