Visų pirma noriu pasakyti, kad man apmaudu dėl tokių patirčių. Žmonės, kurie kreipiasi pagalbos į kunigus, jau pačiu savo atėjimu išreiškia ar bent turėtų išreikšti norą eiti tikėjimo keliu.
Kunigas juos turėtų sutikti svetingai ir atverti tiek savo bažnyčios, tiek savo širdies duris. Vis dėlto kartais įvyksta priešingai: žmonėms tenka uždaryti bažnyčios duris su nuoskauda širdyje. Kodėl taip atsitinka?
Priežasčių yra kelios. Viena iš jų – tai pačių kunigų asmeninės savybės, kurios kartais tampa trukdžiu nuoširdžiai bendrauti su besikreipiančiaisiais. Kalbu apie tokias savybes kaip arogancija, nenoras įsiklausyti, nepasirengimas eiti į dialogą, rūstumas.
Taip pat tarp priežasčių galima būtų paminėti, atskirais atvejais, pervargimą, kai dėl didelio tarnystės krūvio psichologiškai kyla priešiškumas bet kam, netgi tiems, kuriems kunigas yra pašauktas tarnauti.
Mano nuomone, nei neigiamų psichologinių savybių turėjimas, nei priešiškumas dėl pervargimo nėra pateisinamos priežastys, kurios tarsi leistų rūsčiai kalbėtis su atėjusiais patarnavimų ar patarimų žmonėmis. Juk bet kokiame darbe dirbantis žmogus neturi perkelti ant žmonių savo vidinės įtampos, juo labiau tai dera pasakyti apie kunigą, kuris yra pašauktas labiau nei bet kas kitas sugebėti valdyti savo emocijas.
Žinoma, kartais dėl įpročio pasiduoti emocijoms, charakterio, kuomet nusveria jausmai, o ne protas, bet kokiam žmogui tampa sunku tinkamai reaguoti į situacijas, ir tai tampa našta pirmiausiai pačiam kunigui, kuomet jis, apmąstydamas savo veiklą, mato, jog netarnavo ir savo pareigų nevykdė taip, kaip turėjo.
Vyskupai, skirstantys į parapijas kunigus ir suteikiantys jiems įpareigojimus dirbti sielovadinį ar kitokį darbą, turėtų atsižvelgti į jų asmenines savybes, patikėdami vienokią ar kitokią tarnystę.
Netiesa, jog bet kuris kunigas gali būti geras klebonas ir tinkamai atstovauti Bažnyčiai prieš jo sielovadiniam rūpesčiui patikėtus žmones. Šį faktą reikia suprasti ir daryti atitinkamas išvadas.
Kita grupė priežasčių kyla, sakyčiau, dėl finansinių dalykų. Visų pirma, pakankamai didelė sumaištis kyla dėl parapijų ir jų tarnų išlaikymo. Žmonių, aprašančių savo nutikimus, patirtis rodo, jog vienur kunigai renka metinį mokestį, kitur stengiasi išsiversti su savanoriškomis aukomis, dar kitur nustato fiksuotą aukos dydį sakramentų suteikimo proga ar už atliktus patarnavimus (kaip antai, laidotuves).
Čia tiek kunigams, tiek žmonėms trūksta aiškumo ir bendros finansinių klausimų linijos. Pabandykite suprasti, ką reiškia klebonui jausti naštą išlaikyti bažnyčios ir parapijos pastatus, apmokėti šildymą, atsilyginti zakristijonui, vargonininkui, katechetui už jų bažnyčioje atliekamas tarnystes. Kol šis klausimas nėra centralizuotai išspręstas, tol klebonai sukasi, kaip išmano, o pasauliečiams kyla daug neaiškumų dėl vyraujančių skirtumų ir bendros tvarkos nebuvimo.
Kai kurių šalių, pvz., Vokietijos, patirtis kitokia: ten tikintieji moka bažnytinį mokestį, jie aiškiai žino, kokio dydžio jis yra (procentinė dalis nuo sumokamų valstybei mokesčių), ir arba priima šią tvarką išlikdami sąmoningais Bažnyčios nariais bei rėmėjais, arba šią tvarką atmeta, taip atmesdami pareigą išlaikyti savo Bažnyčią ir formaliai atsisakydami jai priklausyti. Tokiu būdu jie nebetenka teisių į jokius patarnavimus.
Įdomu, kiek besipiktinančiųjų kunigų elgesiu ir jų pareigų atlikimu, nuolat remia Bažnyčią ir, ranką prie širdies pridėję, būtų pasirengę mokėti tokį mokestį, nesipiktindami, sąžiningai ir sąmoningai?
Dar kita grupė priežasčių turi savo kilmę pernelyg menkame tikėjimo dalykų išmanyme iš pasauliečių pusės. Kartais, kaip liudija kai kurie kunigai, jie kreipiasi į dvasininkus, reikalaudami absurdiškų dalykų (pvz., suteikti ligonio patepimo sakramentą mirusiajam).
Posovietinėje Lietuvos visuomenėje tikėjimo dalykų išmanymas dažnai yra menkas ir fragmentiškas, dažnai apaugęs maginiais elementais ar panašus į prekių bei paslaugų teikėjo ir gavėjo santykius. Todėl žmonėms, besikreipiantiems į kunigus ir prašantiems pakrikštyti vaiką, suteikti santuokos sakramentą, aplankyti ligonį ar palaidoti mirusįjį šeimos narį, pirmiausiai patarčiau sau atsakyti į klausimą, kodėl aš tai darau?
Pagal Bažnyčios mokymą, krikštu asmuo tampa krikščionių bendruomenės nariu, kurioje toliau vyksta jo tolimesnis gyvenimas, lydimas kassavaitinio dalyvavimo mišiose, artimo meilės darbų, tikėjimo pažinimo ir gilinimo, svarbesniųjų gyvenimo įvykių šventimo sakramentiniu būdu (pvz. santuokos) ir prašymo Dievo palaiminimo bei bendruomenės maldos. Todėl prieš beldžiantis į klebonijos duris, siūlau nuoširdžiai savęs paklausti, kodėl aš tai darau, koks mano supratimas apie tai, ko prašau?
Po to – atsiversti Katekizmą ir paskaityti, koks Bažnyčios supratimas apie šiuos dalykus. Jei Jūsų ir Bažnyčios supratimai nesutampa, siūlyčiau dar kartą pamąstyti, ar esu pasiryžęs gilintis į tai ir bandyti suprasti, ką galiu ar turiu pakeisti savo gyvenime, kad galėčiau ne tik vadintis, bet ir būti Bažnyčios nariu? Esant sunkumams, siūlau drąsiai pasakyti kunigui, kad šiuo sakramentu, kurio dabar ateinu prašyti, noriu pradėti savo tikėjimo kelionę, kurią iki šiol buvau apleidęs, ir reikalui esant, prašyti kunigo patarimo, kaip tai daryti.
Bet svarbiausia, kad tie žodžiai sutaptų su vidiniu nusistatymu. Visų svarbiausia yra nuoširdumas, nes bandymas apgauti sunervina bet kurį žmogų, čia ne išimtis ir kunigas. Tokie besikreipiantieji, kurie bando kunigui įpiršti netiesą, tikrai nebus išklausyti ir nuoširdžiai priimti.
Taip pat siūlau tiems, kurie kreipiasi į kunigą, patiems pasidomėti apie tam tikrų sakramentų bei patarnavimų teikimo tvarką, kad būtų išvengta, viena vertus, nepagrįstų reikalavimų iš prašančiųjų pusės, o kita vertus, išsisukinėjimo ar atstūmimo iš kunigo pusės. Šiam pasiruošimui labai padėtų neseniai lietuvių kalba išleistas Bažnyčios Kanonų Teisės kodeksas.
Taigi, apibendrinant, kunigams linkėčiau kartais apsvarstyti, ar nuoširdžiai ir atvirai tarnauja žmonėms, ar nėra pasidavę godumui, ar nėra pervargę (tuomet reikia nedelsiant susidaryti galimybes pailsėti), ar yra pasiryžę būti kantrūs su besikreipiančiais, ir galiausiai – ar jų asmeninės savybės leidžia jiems eiti klebono pareigas, nepiktinant ir neatstumiant žmonių.
Į kunigus besikreipiantiems siūlau visų pirma pažinti savo tikėjimą, pamąstyti, kokia mano dabartinė tikėjimo būklė, apsvarstyti, ar esu pasiryžęs asmeniškai ir su savo šeima (jei ją turiu arba ruošiuosi kurti), žengti tuo tikėjimo keliu, taip pat nepamiršti geranoriškumo, neužpulti kunigo su reikalavimais ar pasipiktinimais, kiek įmanoma gerbti oficialiai paskelbtą priėmimo laiką (to reikalauja elementarus mandagumas), o svarbiausia suprasti, kad tikėjimas ir sakramentai nesivadovauja ir neturi vadovautis pirkimo-pardavimo logika, nes bet koks sakramentas ar patarnavimas yra asmeninio tikėjimo išraiška.
Eidamas į bažnyčią prašyti kunigo patarnavimų, žmogus išreiškia, jog jis priklauso šiai bendruomenei bei nori šioje bendruomenėje augti tikėjimu, Dievo pažinimu, atleidimu vieni kitiems ir gerumu.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
