Vaikščiodami Mirusiųjų miestų ir miestelių gatvėmis bei takais ieškome mums pažįstamų ir brangių giminės, savojo krašto istorijos paženklintų vietų. Šis pasivaikščiojimas panašus į kelionę labirintu, todėl dažnai stabtelime, kad teisingai susiorientuotume, nepasiklystume ir nepasimestume kelyje. Paskaitome užrašus, esančius ant šio miesto namų ir nejučia prisimename bei vėl išgyvename įvairiausias gyvenimo istorijas ir jose gimusius santykius, patirtas emocijas ir pojūčius.
Atradę namus su mums pažįstamais ir brangiais vardais, uždegame švieseles kaip liudijimą, kad jų dar nepamiršome, kad dar branginame visus, prisilietusius prie bendros gyvenimo istorijos kūrimo. O ir uždegtų žvakių liepsnelės neleidžia mums patiems pasiklysti kelionėje labirintu... savų namų link.
Siauros gatvelės, slidoki takai apaugę žole, įvairiaplanė architektūra, įspūdingi gėlynai kviečia ramiai ir lėtai kelionei. Neskubūs žingsniai sužadina mūsų jausmus, emocijas ir sugrąžina į praeitį nubėgusi laiką. Nejučia pradedame pokalbį su laiku apie laiką ir jo ženklus mumyse.
Gyvųjų miestuose gyvenimas verda su ateities ženklais. Viskas dėl rytdienos: auginame vaikus, statome namus, kuriame strategijas, taupome pinigus ir net jausmus. Gi čia, Mirusiųjų mieste, kaip niekur kitur pajuntame, kad mūsų gyvenimas eina ne ateitin, bet praeitin: kažkur dingsta beprasmės emocijos, nurimsta jausmai, o sunkiai taupytų pinigų juodai dienai ir kauptų turtų net ir neprireikė. Kažkas kitas perėmęs juos neįvertino, paprasčiausiai iššvaistė.
Pasirodo, ir pastatytus gigantiškus statinius tampa per sudėtinga išlaikyti, o ir tie niekam nebereikalingi – vaikai užaugo stebėtinai greit ir tapo pasaulio žmonėmis. Tėvų sukurta aplinka lieka praeičiai.
Gyvenimu ateitin siekiama vieno – amžinumo, bet amžinu žemėje juk niekas netampa. Na, nebent, jei žiūrėtume per pokyčių prizmę: išeidami paliekame į save panašius.
Visų gyvųjų miesto gyventojų, planuojančių gyvenimą ateityje, toks pat likimas. Sunkus ar lengvas, raminantis ar jaudinantis.
Laikas aplink mus tampa labiau apčiuopiamas tik per mūsų jausmus, ryšius su Mirusiųjų miesto gyventojais: mama, tėčiu, seneliais, broliu ar sese, kai mus paliečia išvagotos ilgesio ir praeities randų laiko rankos. Šių rankų prisilietimai stipresni už gyvųjų miestų triukšmingus ir skubius palytėjimus. Jie tikresni, nes sujudina laiko, esančio mumyse, bangas, kurios daužosi į mus supančios būties krantus.
Jis, Mirusiųjų miestas ar miestelis, dar ir dosnus: dovanoja suvokimą, jog laikas mumyse yra pats geriausias ir tikriausias draugas laikui po mūsų. Ateities laikui, kuriame, žinoma, kažkam gali ir neatsirasti vietos. Ypač tam, kuris vis ruošiasi gyventi rytoj: rytoj mylėti, rytoj gerbti save, rytoj džiaugtis ir dalintis tuo, ko pats neturi per daug.
Viskas tikroviška Mirusiųjų mieste, pulsuojančiame gyvybei būdingais jausmais. Kaip ir tikroviškos Vėlinių vakarą mirgančių žvakučių liepsnelės, primenančios, jog mūsų laikas reikšmingas tik tiek, kiek jo liks po mūsų. Žvakių šviesa ir šiluma apglėbto ir praeitin nušuoliavusio Tavo ir mano laiko...
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
