Kasdien lankausi nedidelėje Vilniaus biudžetinėje įstaigoje, kurios kolektyvas – vos dvi dešimtys darbuotojų. Vadovo darbe nesimato jau geras pusmetis (tai dažnas reiškinys: atostogauja, serga). Iš „viršaus“ paskyrė (oficialiai - konkurso tvarka) savo žmogų.
Naujovės prasidėjo nuo darbuotojų darbo laiko pasikeitimo: dvi dienas dirba, viena laisva ir pan. O vienai, nekvalifikuotai, besimokančiai, draugei savas žmogus leido dirbti „susitarus“, tai ši, pasinaudojus progai, sugebėjo per mėnesį pasirodyti kelias dienas (už neatidirbtas dieneles kolegėms pinigėlius atidavė). Jei leistina pavaldiniams, pats Dievas leidžia ir vadovui – savas žmogus pasirodė įstaigoje kelias dieneles per savaitę (nors privalėjo būti darbo vietoje kasdien), nes dirba dar vienoje įstaigoje.
Dar daug stebuklingai pasakiškų dalykėlių vyksta šioje mažutėje, atrodytų, jaukioje Vilniaus miesto biudžetinėje įstaigoje. Kai esi svarbaus žmogaus proteguota, gali būti visagale Karaliene: atvykti į darbą kada nori, leisti dirbti nekvalifikuotai darbuotojai, atvirai reikšti simpatijas ir antipatijas.
Liūdna, kad visa tai vyksta valdiškoje įstaigoje, kur ugdoma ateinanti karta, kur turėtų būti puoselėjamos dvasinės vertybės: moralė, dorovė, tautiškumas. O visai tragiška, kad niekam negali pasiguosti... Visus sieja nenutrūkstama grandis.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
