***
1954.12.05 (sekmadienis). Sveika, miela Augute. Labai skaudu, kad daugiau nei mėnesį neturėjau galimybių Tau parašyti nors keletą žodelių. Jau baigėsi mūsų ilga ir varginanti 29 dienų kelionė į nežinomybę. Šiandien laisva nuo darbų diena, todėl galiu parašyti laiškelį.
Vilniaus geležinkelio stotyje mus, tarsi skerdimui pasmerktus gyvulius, patalpino į vagonus, panašius į tuos, kokiais tautiečius vežė į tolimus kraštus. Tačiau prieš tai noriu Tau papasakoti apie „viešbutį“ Totorių gatvėje. Tai – respublikinis komisariatas, kur surenka naujokus iš visos Lietuvos. Džiaugiuosi, kad čia tik vieną naktį teko praleisti. Kambariuose - daugiaaukščiai narai iš lentų. Ten miegama, pasiklojus kas ką turi. Bandžiau užmigti, tačiau nepavyko, nes kaipmat apipuolė milijonai blakių, kurios gyvena lentų plyšiuose.
Labai vargino ir triukšmas, kurį kėlė girti likimo draugai. Iš kur jie gavo degtinės? Labai paprastai. Vieni jau anksčiau, avansu prisigėrė iš didelio „džiaugsmo“, o kiti sugebėjo svaigalų gauti ir čia.
Pro langą iš trečio aukšto vyrukai nuleisdavo stiprų siūlą. Ten apačioje laukiantys giminaičiai pririša butelį degtinės... Žodžiu, pro duris neįduosi, o per langus – laisvai.
Nežinojome nei kur mus veža, nei kiek laiko teks važiuoti. Viskas - karinė paslaptis. Visi „patogumai“ – kieti gultai. Nors gyvenome labai asketiškomis sąlygomis, tačiau turiu pripažinti, kad šioje, kol kas mano gyvenime ilgiausioje kelionėje, romantikos buvo per akis.
Diena keitė dieną, o ilgas traukinio sąstatas, monotoniškai bildėdamas per bėgių sandūras, lėtai slinko į Rytus. Pro mus šmėkščiojo nykios Rusijos platybės. Kiek akis užmato – nuimti laukai ir nukastos bulvės. Kur ne kur stūkso milžiniškos šiaudų kupetos ir netvarkingos kolūkių fermos. Retkarčiais pamatai tolumoje kelias vorele einančias figūras. Dažniausiai moterys, vilkinčios tradicinius vatinkus, apsimūturiavusios skaras, ant pečių velka sunkius nešulius. Retai pasitaikantys vyrai, dėvintys tokius pačius, kaip ir moterys apdarus, netvarkingai užsimaukšlinę ant galvų ausines kepures, kapstosi prie geležinkelio sankasos.
Mūsų sąstatas dažnai sustoja priemiesčiuose ir ilgai stovi.. Garvežys stumdo vagonus pirmyn atgal. Matyt, prikabinami vagonai su naujokais iš kitų miestų. Tuo tarpu mes bėgdavome į stotį. Ten prisipildavome virinto karšto vandens arba pas bobutes nusipirkdavome produktų, kurie paįvairindavo mūsų skurdų kareivišką racioną, kuriame vyravo abejotino šviežumo silkės. Kai kas prasimanė net „ugninio vandens“. Tuomet ir dainos skambėjo linksmiau.
Mūsų vagonuose nebuvo jokių komunalinių patogumų, todėl traukiniui sustojus vaizdelis būdavo labai pikantiškas. Išilgai sąstato išsirikiuodavo ilgiausia eilė tupinčių žmogystų, atliekančių gamtinius reikalus. Nesvarbu, ar netoliese yra namai, ar pro šalį eina žmonės. Tokia jau rusiška kultūra...
Gali atrodyti, kad toks važiavimas nežmoniškomis sąlygomis, kai nėra galimybių realizuoti net minimaliausias higienines priemones, ištisas paras tūnant ant lentinių narų, žmogų gali privesti iki desperacijos. Anaiptol. Mes, jauni, kupini energijos vyrai, nepraradome optimizmo, nors ir vykome į nežinią. Nuolatos aidėjo dainos, liejosi anekdotai ir linksmos istorijos. Galiu patvirtinti, kad per visą kelionę mūsų vagone nenutiko jokių incidentų ar konfliktų.
Tiesa, buvau susirgęs. Kurį laiką kankino viduriavimai. Apie kokią nors medicininę pagalbą galima buvo tik pasvajoti. Ačiū Dievui, organizmas susitvarkė pats.
Pravažiavus Maskvą prasidėjo vienbėgis geležinkelis. Dabar stoviniuoti tekdavo ilgiau, nes reikėdavo praleisti mums priešais važiuojančius traukinius. Galiausiai pasiekėme Uralo kalnus. Traukinys, tarytum milžiniškas žaltys rangėsi miškais apaugusiomis tarpukalnėmis, retkarčiais įsmukdamas į juodas tunelio žiotis. Pirmą kartą gyvenime atsidūriau Azijoje. Dabar pro šalį šmėkščiojo Vakarų Sibiro miškastepės. Čia jau rečiau sutinkamos ir gyvenvietės. Laukai apaugę aukšta žole. Protarpiais pasitaiko miškai.
Pasklido gandai, jog mus veža į Tolimuosius Rytus. Ta proga ir vagone jau skambėjo ne tiktai lietuviškos dainos. Kažkas užtraukė rusiškai „Dalnyj vostok...“ (Tolimieji Rytai). Nežinau, ar mūsų laimei ar nelaimei, šie gandai nepasitvirtino.
Novosibirske traukinys pasuko į pietus. Prasidėjo bekraštės Kazachstano stepės. Netrukus jau ir sniego nebeliko, kuris mus iki šiol lydėjo beveik per visą kelionę. Iki pačio horizonto driekėsi bekraštės lygumos, apaugusios išdžiūvusia aukšta žole. Oro temperatūra tikriausiai perkopė jau dvidešimties laipsnių padalą, nes stumdomas vagonų duris mūsų uniformuoti palydovai plačiai atvėrė.
Deja, neilgam. Kažkuriame vagone atsirado gudručių, kurie sumąstė tokią kvailą atrakciją. Vyrai, rizikingai nukorę kojas sėdi vagono tarpdury ir sprigtais šaudo degančius degtukus į sausą stepės žolę. Ši tarsi parakas kaipmat užsiliepsnoja. Traukiniui pravažiavus stepė jau degė. Milžiniški ugnies liežuviai ir juodų dūmų debesys grėsmingai kilo į padangę. Palydovai išsigando, todėl visų vagonų durys vėl užsivėrė...
Atsibudę vieną rytą, pro mažą vagono langelį pamatėme dykumą. Tai – Karakumai, Juodasis smėlis. Ji užima beveik visą Turkmėnistano teritoriją. Aukštos vėjo supustytos kopos (barchanai) plyti iki pačio horizonto. Šen bei ten pasitaiko dygūs krūmokšniai ar auga saksaūlas. Medis, kuris beveik neturi lapų, todėl ir šešėlis jo toks skystas. O saulė kepina negailestingai, nors gruodis jau čia pat.
Varganos iš molio ir šiaudų drėbtos trobelės. Kieme didžiuliai moliniai pečiai, kuruos kūrena sudžiovinto gyvulių mėšlo ir šiaudų mišiniu. Dėl to ore tvyro specifinis, nemalonus dūmų dvokas. Čia kepama jų duona, tokie dideli paplotėliai. Labai keistai ir mums neįprastai jų moterys tai daro. Ant apnuogintos šlaunies suformuoja tešlos paplotį ir jį prilipdo prie tos krosnies (mangalo) įkaitusios sienelės. Po keletos minučių duona jau iškepusi.
Po kiemą laksto pusnuogiai murzini vaikučiai. Mažų mergyčių juodi tarsi smala plaukai supinti į daugybę mažyčių kaselių. Ausyse jau įverti auskarai, o ant kaklo karoliai iš pigių blizgučių ir pradurtų monetų. Bastosi perkarę šunys, guli kupranugariai. Turiu pripažinti, kad šie gyvuliai nelabai draugiški. Kuomet prie jų prisiartini, ima spjaudytis putomis ir šiepti geltonus dantis.
Ant žemės sukrautos vaisių (arbūzų, dynių) krūvos. Prisipirkome ir ragavome. Reikia pastebėti, kad tokių saldžių man dar neteko valgyti.
Niekas negalvojo, kad atsidursime piečiausiame TSRS taške – Kuškoje, prie pat 38-os paralelės. Panašiai kaip šiaurinis Afrikos krantas ar JAV sostinė. Ši paralelė ir Korėją dalija pusiau. Po karo, kuris pernai buvo nutrauktas. Tuo tarpu Lietuva yra ant 55 paralelės.
Kai atvažiavome į tą miestelį, esantį prie pat Afganistano sienos, buvo tikras cirkas. Mus išrikiavo ir pagal sąrašą šaukė pavardėmis. Skaičiavo, ar visi esame, ir skirstė į būrius. Kai kurie vyrukai pakeliui jau spėjo parduoti visus drabužius, kurių čia nelabai ir reikėjo, nes oro temperatūra siekė beveik 30 laipsnių. Jie rikiuotėje stovėjo vien su kelnaitėmis. Karininkai pyko, koliojosi, tačiau ką jie galėjo padaryti? Salagų (taip čia vadina naujokus) negali net nubausti, nes jie dar nedavė priesaikos.
Išdavė kareiviškas uniformas: kerzinius aulinius batus, į kuriuos kojas grūdome apvynioję tokiais dideliais autais, medvilnines kelnes, palaidines, sunkius ir nepatogius vilnonius šinelius, žiemines kepures, nors lauke buvo tikra vasara. Tiesa, vėliau gavome plačiabryles panamas. Prasidėjo kepurių grobimai. Seni kareiviai, pirmiausiai ruseliai, prieš išvykdami į namus, stengėsi apsirūpinti naujomis kepurėmis. Man savąją kažkaip pavyko išsaugoti, nes 56-tas dydis nelabai paklausus. Daugumos vyrukų galvos kur kas didesnės, nors nepasakyčiau, kad tai tiesiogiai siejasi su jų protiniais sugebėjimais...
Miestelis labai nykus, įsikūręs kalvotoje stepėje. Tos kalvos (sopkos) nelabai aukštos, tačiau jų šlaitai pakankamai statūs. Kareivinės ant kalno, o valgykla – pakalnėje. Visą laiką tenka rikiuote žygiuoti aukštyn žemyn. Tai gerokai vargina. Dar daugiau išvargino fizinis darbas, kurį, greta rikiuotės užsiėmimų dulkėtoje aikštėje, mums užkrovė jau pačią pirmą dieną. Kietoje kaip akmuo žemėje kasėme apkasus. Karšta saulė svilina pakaušį. Upeliai prakaito teka per veidą ir už apykakaklės. Rūbai kaip mat permirksta prakaitu. Kitą rytą, kuomet jie išdžiūva, nuo išsiskyrusios druskos sukietėja ir tampa panašūs į šarvus. Kam tie apkasai bus reikalingi, jie, matyt, ir patys dorai nežino. Svarbu, kareiviui duot darbo. Nors ir akmenis iš vienos krūvos į kitą nešioti.
Alinantis darbas ir karštis sekino organizmą. Apetitas žvėriškas, todėl valgyklos maisto nepakanka. Maitina tris kartus. Ryte dažniausiai duoda perlinę košę, kurią mes vadiname kerza, ir arbatą. Per pietus būna sriuba, įtartino šviežumo kotletas arba šnicelis ir stiklinė kompoto. Vakare – vėl košė arba makaronai ir arbata. Duona forminė, visai nepanaši į tą, kokią valgome mes Lietuvoje. Tačiau mielai valgytume ir tą, jeigu tik jos būtų daugiau.
Kadangi turėjau pasiėmęs pinigų, vietinėje parduotuvėlėje šio to nusipirkau. Tačiau netrukus įsitikinau, jog ką suvalgai, tas tavo. Vieną dieną dalį sausainių ir gabalą dešros buvau pasidėjęs kareivinėse po pagalve, tačiau tie produktai labai greitai „išgaravo“. Vagystės čia neretas reiškinys.
Sakoma, kad nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Technikume mes labai pykome dėl karinės tvarkos ir nuolatinių rikiuočių, kurias įvedė mūsų direktorius. Užtat dabar man daug lengviau nei kitiems likimo draugams, kurie prie tų dalykų nepratę. Vakare per 45 sekundes nusirengti ar ryte per tą patį laiką apsirengti - man vieni juokai. Tuo tarpu daugeliui tai sunki užduotis, ypač tiems, kurie miega viršutinėse lovose, todėl seržantas kai kada net kelis kartus priverčia visą būrį atsikelti ir apsirengti, o po to vėl nusirengti ir atsigulti. Dėl vieno nevykėlio kenčia visi.
Mūsų seržantai - karo dalyviai, todėl savo reikalą išmano gerai. Jie reiklūs, tačiau teisingi, nors kartais mėgsta kaip reikiant pasikeikti. Dienotvarkė griežta. Gulti (rus. otboj) – 22 val., o keltis (podjom) – 6 val. Visus tuos pagrindinius momentus: gulti, keltis, į valgyklą, į užsiėmimus, paskelbia trimito garsas.
Miela Augute, štai tokie mano pirmieji įspudžiai iš šio Vidurinės Azijos „kurorto“. Stebiuosi, kad manęs negąsdina jokie sunkumai, kurių ateityje, tikriausiai, bus nemažai. Aš širdyje nuolat jausiu mūsų mielos šalies ilgesį. Labai liūdna, kad Tu taip toli ir kad negreit susitiksime.
Kita vertus, kai galvoju apie Tave, apie mūsų ateitį, man nebaisūs jokie išbandymai ir sunkumai, kurie manęs laukia ateityje. Nekantriai lauksiu žinių iš Tėvynės. Parašyk, kaip Tau sekasi mokslai. Nuošidžiausi linkėjimai Tau ir tėveliams. Iki greito (?) pasimatymo!
Tavo Povilas
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
