Ar vien tik pasakymas, kad esame katalikai, padaro mus katalikais? Būtų kvaila ir naivu ginčytis bei apgaudinėti save, nes patys puikiai suprantame, kad kažkuo tampama ne vien tik kalbant, – tam reikia ir atitinkamų veiksmų. Išpažindami ir tikėdami kuo nors, ko negalime patvirtinti savo veiksmais, tiesiog stengiamės būti tuo, kuo nesame. Tačiau dėl to didžiuojamės ir nebijome garsiai to pripažinti – reikalui esant, galime net savo galvą guldyti ir ginti iki paskutinio lašo. Ką gi mes giname...?
Jeigu pradėtume šį straipsnį skaityti iš pradžių ir žodį „Dievas”, bei visa, kas iki šiol buvo susiję su religija, pakeistume į žodžius: „Tėvynė”, „Lietuva” ir „pilietiškumas”, ar pasikeistų prasmė?
Tie, kurie gyveno prieš mus ir iš tiesų mylėjo Lietuvą, kaip jie išreiškė savo meilę Tėvynei? Akivaizdu, kad šių žmonių (net ir emigravusių į kitas šalis), daugelio pripažintų didvyriais ir gynėjais, meilė pasireiškė darbais – per meną, kūrybą, visuomeninę veiklą. Rodos tam, kad kiekvienas iš jų galėtų ištarti „aš esu lietuvis”, jautė atsakomybę tai įrodyti darbais ir jų gyvenimai buvo pavyzdys kitiems, kad lietuviška kultūra ir vertybės būtų perduodamos iš kartos į kartą.
Visi žinome, kiek mums kainavo laisvė ir kad lietuvių tauta išliko ne todėl, kad žmonės sakėsi esą lietuviai, bet todėl, kad nuo mūsų protėvių laikų gyvenančios kartos tai įrodė savo darbais.
Šiuo metu gyvename laisvoje Lietuvoje, durys į pasaulį atvertos, galime keliauti ir gyventi kur norime, rodos, realios grėsmes šaliai nėra, gyvename atsipalaidavę, apsupti patogumų, temos apie laisvę ir nepriklausomybę pradeda skambėti kaip sentimentalizmas arba senų žmonių pasakojimai.
Kažkur pase yra parašyta tautybė „lietuvis”, bet tai ir taip savaime aišku – kas daugiau, jei nei lietuviai galime būti (ten, kažkur apačioje, ir mūsų parašas padėtas – patvirtinantis įrodymas). O kaip yra iš tikro? Ar pakanka tik parodyti asmens dokumentą, kad galėtume save pripažinti šios didingos šalies piliečiais? O gal mums ši pilietybė reikalinga tik tam, kad galėtume laisvai keliauti ir dirbti Šengeno erdvėje?
Neabejotinai atsiras tokių, kurie sutiks su šiuo faktu ir pasakys, kad pilietiškumas jiems nieko nereiškia. Taip pat ir tokių, kurie net ir išvykę gyventi už Lietuvos ribų, daro viską, kad jų vaikai augtų supami lietuviškų tradicijų, o patys savo teisingais veiksmais ir indėliu į visuomenę garsina Lietuvos vardą.
Ne veltui išeivijoje kuriasi lietuviškos bendrijos, kurios veikdamos visuomeniniais ir kultūriniais tikslais daro viską, kad emigravę lietuviai turėtų visas įmanomas sąlygas švęsti valstybines šventes, vyktų minėjimai, vaikai galėtų lankyti sekmadienines lietuviškas mokyklėles.
Deja, faktai rodo, kad tautiečių dėmesys labiausiai linksta į lietuviškų komercinių koncertų pusę. Tiesa, sunkiai dirbame ir nusipelnome poilsio, tačiau paklauskime savęs, kodėl išgirdę, kad vyksta tautinio pobūdžio renginys, nusprendžiame nedalyvauti? Nes negalima vartoti alkoholio? Neįdomu? Galbūt bijome tapti pernelyg lietuviški, nes grįžę į Lietuvą nieko kito nedarome, tik lankome tautiškus renginius?
O galbūt būti lietuviu reiškia tiktai turėti tai patvirtinantį dokumentą?
Gali būti, kad daugelis žmonių, gyvenančių užsienyje, nuoširdžiai didžiuojasi, kad yra gimę lietuviais, tačiau pritrūkę paskatinimo ir drąsos nesiryžta dalyvauti bendrijų organizuojamuose renginiuose. Lietuviškoms bendrijoms atstovauja žmonės, kurie taip pat daro klaidas ir ne visuomet randa efektyviausius būdus pritraukti visus tautiečius – gali pasitaikyti, kad švenčių programa neatitinka kiekvieno skonio, vyksta ne pačiu patogiausiu laiku, labiau traukia likti namuose.
Nepamirškime, kad bendrijų valdybos nariai ir iniciatyvinės grupės stengiasi dėl Jūsų ir vardan Lietuvos be jokio atlygio. Įvertinkime ir aiškiai supraskime, kad lietuviškos bendrijos yra tos pačios vertybės ir kultūra, ta pati Lietuva, įsikūrusi netoli mūsų, kad galėtumėme nevaržomi atlikti pilietinę pareigą, puoselėti senąsias tradicijas ir pelnytai ištarti - „esu lietuvis”.
Mūsų dalyvavimas lietuviškos bendrijos veikloje būnant nariu, dalyviu ar savanoriu, gali parodyti, kad vis dar esame viena vieninga tauta, o vienybė visuomet buvo stiprios tautos požymis.
Nesvarbu, kurioje užsienio šalyje gyvename, nesvarbu, esame ten trumpam ar ilgam, nepamirškime nei akimirkai, kad esame lietuviai ir išreikškime savo pilietiškumą palaikydami lietuviškos kultūros puoselėtojus ir savo dalyvavimu pagerbdami visus, kurie atiduoda savo asmeninį laiką, kad sukurtų Jums renginį.
Jeigu šios pareigos atsisakome arba ją pamirštame, kas už mus tai padarys? Kiekvienas iš mūsų esame asmeniškai atsakingi už tai, kad Lietuva, kaip tauta ir valstybė, išliktų ateinančioms kartoms – mes esame pavyzdys tiems, kurie gyvens po mūsų. Jei savo pavyzdžiu mokome neveiklumo ir abejingumo, negalime tikėtis, kad būsimos kartos bus kitokios.
Tokiu atveju niekam nerūpės, kas esame ir žodis „Lietuva” liks palaidotas knygose. Tik būdami vieningi galime rinktis ir kurti savo, kaip tautos likimą, tik būdami susivieniję galime daryti įtaką šalies politiniam gyvenimui ir jos gerovei.
Mums, gyvenantiems ne Lietuvoje, tenka dviguba užduotis: puoselėti tautiškumą bei garsinti šalies vardą už Tėvynės ribų, svetimoje šalyje.
Artėjant Adventui, susikaupimo ir rimties metui, pagalvokime, ką reiškia būti lietuviais ir ką reiškia turėti Tėvynę. Vertinkime lietuviškų bendrijų veiklą, tapkime aktyvesni renginių lankytojai ir būkime dėkingi, kad turime galimybę palaikyti ryšį su vienintele šalimi, kurią galime vadinti Gimtine.
Ernestas Jaloveckas yra Pietų Norvegijos lietuvių bendrijos vadovas
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
